Robertas Naruševičius, Algimantas Zajankauskas
Daugumai žmonių fizinio asmens bankrotas kelia neigiamas asociacijas: jis siejamas su nesėkmėmis, nemokumu, skolomis bei kitais nemaloniais aspektais. Neretai klaidingai manoma, jog tai – būdas „nusirašyti“ skolas ar „išlipti sausam iš balos, į kurią pats įbridai“. Tačiau ši procedūra iš tiesų leidžia suteikti skolininkui galimybę tęsti savo gyvenimą be skolų, suderinant tiek jo, tiek kreditoriaus interesus susigrąžinti įsiskolinimą.
„Asmens bankroto metu siekiama nustatyti asmenų mokumo atkūrimo principus, kurie leistų fiziniams asmenims, susiduriantiems su ekonominiais sunkumais, per tam tikrą terminą ir pagal turimas galimybes patenkinti kreditorių reikalavimus, o pasibaigus šiam terminui – būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad šis procesas suteikia galimybę grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams – atgauti bent dalį skolų“, – sako advokatų profesinės bendrijos „Constat“ partneris, advokatas Robertas Naruševičius.
Fizinio asmens bankroto institutas Lietuvoje taikomas jau nuo 2013 m., kuomet įsigaliojo jo veiklą reglamentuojantis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Iki to laiko Lietuvoje buvo taikoma tik juridinio asmens bankroto procedūra, o siekiantys šios procedūros fiziniai asmenys vykdavo bankrutuoti į Latviją arba Didžiąją Britaniją.
Fizinio asmens bankroto procesą galima pradėti taikyti tik tuo atveju, jeigu fizinio asmens įsipareigojimų suma, kurių mokėjimo terminai jau yra suėję, viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pažymėtina, kad ši suma kiekvienais metais kinta (didėja), atsižvelgiant į besikeičiantį MMA dydį ir šiuo metu sudaro 16 050 EUR. Svarbu atkreipti dėmesį, kad nemokumas yra būtina fizinio asmens bankroto sąlyga, kurios nenustačius nėra įmanoma taikyti fizinio asmens bankroto procedūros.
R. Naruševičiaus teigimu, skirtingai nei juridinio asmens bankroto atveju, iniciatyvos teisę iškelti fizinio asmens bankroto bylą turi tik pats fizinis asmuo: „Pastarasis turi kreiptis į vietovės, kurioje yra jo gyvenamoji vieta, apylinkės teismą ir apie tokius ketinimus raštu informuoti visus savo kreditorius ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo teismui pateikimo dienos. Bet kokiu atveju, norint paskelbti fizinio asmens bankrotą, skolininkas teismui privalo pateikti įrodymus, jog jo nemokumas turi pagrįstas priežastis. Teismo vaidmuo šiuo aspektu taip pat yra aktyvus, t. y. teismas pats gali rinkti įrodymus, vertindamas asmens nemokumą ir jį sukėlusias priežastis. Norint pasiekti geriausio rezultato, abejoms pusėms (tiek skolininkui, tiek kreditoriui) priimtino fizinio asmens bankroto sprendimo būdo, fiziniam asmeniui, norinčiam išsikelti asmens bankroto bylą, reikia išmanyti visus procesus ir jų eigą. Šioje situacijoje rekomenduojama kreiptis į bankroto sritį išmanančius teisės specialistus“.
Teismui nusprendus priimti fizinio asmens bankroto bylą, skolininkas turi parengti nemokumo plano projektą ir jį pateikti svarstyti kreditorių susirinkimui. Šiame plane nurodomos priemonės, kurių fizinis asmuo imsis, kad maksimaliai sumažintų kreditorinius įsiskolinimus. Plano įgyvendinimo trukmė siekia 3 metus, t. y. per šį laikotarpį asmuo privalo įgyvendinti plane nurodytus įsipareigojimus. Svarbu ir tai, kad planui turi pritarti ir fizinio asmens kreditoriai.
Tam, kad fizinio asmens bankroto procesas vyktų skaidriai, teismas paskiria nemokumo (bankroto) administratorių, kuris tampa pagrindine figūra, užtikrinančia ne tik skolininko, bet ir visų kreditorių interesų pusiausvyrą. Jis teikia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių bei prižiūri, kaip įgyvendinamas mokumo atkūrimo planas. Nemokumo administratoriaus vaidmuo šiame etape ypatingai svarbus: jis kreditoriams pateikia ne tik rašytinę išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių bet ir nemokumo plano įgyvendinimo projektą, kartu sušaukdamas kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui.
Kreditoriams nusprendus patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, jis teikiamas tvirtinti teismui, po kurio patvirtinimo prasideda kitas etapas – plano įgyvendinimas, kuris, kaip jau minėta, gali trukti trejus metus. Per šį laiką fizinis asmuo privalo dėti maksimalias pastangas atsiskaityti su kreditoriais ir grąžinti kiek įmanoma daugiau skolų. Tik tinkamai įgyvendinus mokumo atkūrimo planą, teismas priima sprendimą baigti bankroto bylą, o fizinis asmuo toliau gali tęsti gyvenimą be skolų.
„Pažymėtina, kad bankroto administratoriaus vaidmuo yra siekti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi, jis iš vienos pusės gina fizinio bankrutuojančio asmens interesus prieš kreditorius, o iš kitos pusės – kontroliuoja fizinį asmenį, kaip jis vykdo savo įsipareigojimus kreditoriams. Paprastai teismas skiria fizinio asmens pasiūlytą nemokumo administratorių, tačiau gali būti pasirenkamas ir kreditorių pasiūlytas specialistas, teismui nustačius, kad tai naudingiau kreditoriams“, – teigia nemokumo administratorius Algimantas Zajankauskas.
Kontroliuodamas, kaip fizinis asmuo vykdo mokumo atkūrimo plane nustatytus įpareigojimus, administratorius neapsiriboja vien tik informacija, ar asmuo laiku atlieka visus plane numatytus mokėjimus kreditoriams, bet ir nustato, ar pastarasis tikrai siekia kuo efektyvesnio ir greitesnio atsiskaitymo su kreditoriais bankroto proceso metu. Stebima, ar skolininkas siekia gauti didesnį atlyginimą, tinkamai ir pagal paskirtį panaudoja jo būtiniesiems poreikiams tenkinti skirtas lėšas ir pan.
Pasak A. Zajankausko, į šią aplinkybę fiziniai asmenys dažnai neatkreipia dėmesio. Manydami, kad tinkamai ir laiku mokėdami plane numatytas lėšas, jie užsitikrina, kad plano įgyvendinimo aktui, kuris surašomas bankroto procesui pasibaigus, bus pritarta, jie klysta – taip būna ne visada. Tokiais atvejais plano įgyvendinimo aktas svarstomas teisme, kurio sprendimas ne visada būna bankrutuojančio asmens naudai.
„Paprastai sakant, mokumo planas nėra proceso vykdymo instrukcija, o greičiau kryptis siekti pagrindinio tikslo – sąžiningo asmens bankroto bei susikaupusių skolų nurašymo. Vykdydamas mokumo planą asmuo turi dėti maksimalias pastangas, o ne vien formaliai vykdyti plane esančius punktus dėl lėšų pervedimo. Sąžiningai bankrutuoti siekiančiam asmeniui tą yra visai nesunku padaryti – pagal išsilavinimą ir kitas galimybes (sveikatos būklę, amžių) bent kartą ar du bankroto proceso metu siekti geriau apmokamo darbo, nepiktnaudžiauti lėšų būtiniesiems poreikiams tenkinti panaudojimu ne pagal paskirtį ar viršijant nustatytus dydžius. Jeigu tokia būtinybė atsiranda, asmuo visada turi teisę kreiptis dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo, o kreditoriai paprastai tam neprieštarauja“, – sako A. Zajankauskas.
Atgal į sąrašą