Akcininko teisių įgyvendinimo problematika juridinio asmens bankroto procedūroje

2021-07-14

Steponas Virketis

Daugelis, kurdami ir vystydami verslus, planuoja sėkmingą jų veiklą ir plėtrą, tačiau neišvengiamai susiduria ir su verslo nesėkmėmis bei su jomis tiesiogiai susijusiais juridinių asmenų bankroto proceso sukeliamais iššūkiais. Šie sunkumai liečia ne tik bendrovės vadovą, kuris turi pareigą laiku inicijuoti bankroto procesą, bet ir juridinio asmens dalyvius. Bankrotas – tai įmonės, susiduriančios su finansiniais sunkumais, būsena, kuomet teisme iškeliama bankroto byla arba bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka.

Ypatingai svarbu, kad bankroto procesas būtų pradėtas tinkamai ir laiku, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 6 straipsnyje. Tame pačiame įstatyme įvardintas ir ribotas sąrašas subjektų, kurie turi teisę inicijuoti įmonės nemokumo procesą. Įstatymas akcininkams tokios teisės nenumato, todėl labai svarbu išsiaiškinti, kokias teises akcininkai įgyvendina bankroto procese ir kokia šių teisių problematika.

Visų pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę akcininkai nėra bankroto proceso dalyviai, tačiau ši taisyklė turi išimčių tuo atveju, kai akcininkų teisės yra pažeidžiamos. Sprendžiant akcininkų įtraukimo į bylą klausimą turi būti įvertintas jų faktinis bei teisinis suinteresuotumas (turimo intereso reikšmingumas, dalyvavimo bankroto byloje tikslingumas ir pan. aplinkybės) dalyvauti bankroto procedūroje. Akcininko (juridinio asmens dalyvio) teisinis suinteresuotumas priklauso nuo faktų, kurių pagrindu ir nustatoma, kiek bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio interesas gali būti paveiktas bankroto procedūros. Taigi, teisinio reikalavimo turėjimas tokiam subjektui nėra būtina prielaida dalyvauti procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-1075/2020). Tai, kad akcininkas nelaikomas bankroto proceso dalyviu, sukelia daug nepatogumų, kadangi bendrovės akcininkai neturi teisės ginčyti įmonės kreditorių reikalavimų ir todėl negali apginti savo turtinių interesų.

Kita problema, su kuria susiduria įmonės akcininkai – likviduojamos bendrovės turto dalies gavimas. Bankroto administratorius turėtų atstovauti ne tik kreditorių, bet ir įmonės akcininkų interesus, kadangi pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 13 dalį, bendrovei atsiskaičius su kreditoriais, likusi dalis turto atitenka akcininkams. Tai reiškia, kad bankroto administratoriaus atlikti veiksmai turės didelę reikšmę akcininkų turtinėms teisėms. Šiuo klausimu pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris išaiškino, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, neginčydamas sandorių, kuriais, akcininko manymu, pažeidžiamas įmonės mokumas ir negerinama įmonės turtinė padėtis, negintų akcininko teisių į turtą, kuris liktų patenkinus kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009).

Dar vienas aspektas, kurį labai svarbu paminėti kalbant apie akcininkų dalyvavimą bankroto procese – bendrovės akcininkų atsakomybė, kai nustatomas tyčinis bankrotas. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 str. 1 d.: „Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus“. Jeigu teismas bankrotą pripažįsta tyčiniu, administratorius turi teisę už neįvykdytas prievoles pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo kiekvienam akcininkui asmeniškai. O tuo atveju, kai akcininkai savo neteisėtais veiksmais sukelia didelę žalą, bankroto administratorius gali kreiptis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Vadovaujantis šia nuostata, galima teigti, kad nors akcininkai ir neturi fiduciarinių pareigų bendrovei, tačiau bet kokiu atveju privalo saugoti įmonės turtą bei nepriimti sprendimų dėl akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingų sandorių.