Marius Čepulis ir Kajus Pakėnas, advokatų profesinė bendrija „Constat“
Anglies kreditai (ang. „Carbon Credits“) yra kintamos vertės šiltnamio efektą sukeliančių dujų (angl. GHG) emisijų vienetai, kuriais galima prekiauti tiek atvirose, tiek uždarose rinkose. Kitaip tariant – tai investicijų forma, kuri pasaulyje jau įgauna pagreitį ir pamažu ateina į Lietuvą. Yra lyginančių investicijas į GHG su kriptovaliutomis, o tai visų pirma viltingai skamba progresyviam verslui. Kokiose rinkose patariama prekiauti, kaip neapsigauti ir į ką atkreipti dėmesį? Pataria advokatų profesinė bendrija „Constat“.
Iš pirmo žvilgsnio, anglies rinkos gali atrodyti gana paprastos, tačiau, kaip visada, velnias slypi detalėse, ir pastaruoju metu tų detalių (ypač susijusiu su savanoriškomis anglies rinkomis) vis daugėja. Taigi, pakalbėkime apie bendrus anglies rinkų principus ir susipažinkime su šia Lietuvoje vis dar egzotine investicijų forma.
Skirtingos rinkų rūšys
Pačios anglies rinkos yra dalijamos į dvi rūšis – atitikties rinkas (angl. „compliance markets“) ir savanoriškas rinkas (angl. „voluntary carbon markets“). Iš atitikties rinkų, žinomiausia turbūt yra Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (angl. „EU Emissions Trading System“), tačiau, pasauliniu mastu, panašių rinkų galima rasti vis daugiau ir daugiau, tiek besiplečiančiose ekonomikose (pvz. Kazachstane arba Meksikoje), tiek stambiose vakarų rinkose (pvz. Jungtinėje Karalystėje arba Naujoje Zelandijoje), tiek atskiruose regionuose (pvz. Kalifornijoje arba Guangdonge). Visos šios rinkos tam tikrose detalėse skiriasi viena nuo kitos (pvz. kvotų leidimo į rinką principai, sankcijos už kvotų viršijimą, ir t.t.), tačiau bendri principai išlieka vienodi.
ES ATLPS (kaip ir didžioji dalis kitų atitikties rinkų) veikia pagal „cap and trade“ principą, pagal kurį, taršiems sektoriams yra nustatomos ir kasmet žeminamos viršutinės emisijų lubos. Aukciono būdu į rinką paleidžiami emisijų kreditai ir taršios įmonės turi teisę sukurti tik tiek emisijų, kiek yra įsigijusios (tiek aukciono būdu, tiek iš sėkmingai emisijas sutaupiusių konkurentų) kreditų. Tokiu būdu, atsiranda finansinė paskata mažinti savo emisijas (kadangi sutaupytus kreditus galima perparduoti), ir finansinės pasekmės taršioms įmonėms.
Pagal Europos Sąjungos teisės aktus, dalyvavimas ATLPS yra privalomas (ir ribotas) tam tikriems itin taršiems sektoriams ir sektorių sąrašas yra periodiškai papildomas. Pavyzdžiui, nuo 2024 metų, dalyvavimas rinkoje yra privalomas jūrinio transporto sektoriui, taip pat tam tikras ribas viršijančios komunalinių atliekų deginimo instaliacijos taip pat privalės pranešti apie savo emisijų kiekį ATLPS valdytojui.
Atitikties rinkos pačios turi gana didelį kiekį besikeičiančių detalių (kaip, pavyzdžiui, greitai atsirasiantis Pasienio Korekcinis Mechanizmas (angl. CBAM)), tačiau šiame straipsnyje daugiau dėmesio skirsime savanoriškoms rinkoms, kadangi jos yra atviros tiek smulkiems verslams, tiek taršioms ir netaršioms įmonėms, tiek finansinėms institucijoms.
Savanoriškos rinkos
Savanoriškose rinkose įmonės, kurios pramoninių procesų metu sėkmingai arba sumažina, arba išvengia emisijų, arba sumažina šiltnamio dujų kiekį atmosferoje, į rinką gali paleisti lygų anglies kreditų kiekį. Patys kreditai yra skirstomi į dvi rūšis – emisijų išvengimo (angl. „avoidance“) ir fizinio pašalinimo (angl. „removal“) kreditus. Kituose teisės aktuose taip pat vyrauja ir tokios sąvokos kaip teiginiai dėl indėlio ir teiginiai dėl kompensavimo (angl. „contribution claims“ ir „offset claims“), kurios taip pat yra susijusios su anglies kreditų prekyba savanoriškose rinkose, bet bus aptartos vėliau.
Kritika ir perspektyvos rinkoms
Pagrindinis kritikos akmuo dažnai metamas į atitikties rinkų daržą yra tai, kad dalyvavimas jose yra iš esmės įmanomas tiktai jau taršioms įmonėms ir „žalio“ finansavimo galimybės inovatyvioms, klimatui neutralioms įmonėms yra limituotos. Savanoriškos rinkos dedasi išsprendusios šią problemą.
Visų pirma, dalyvavimas savanoriškose rinkose nėra skirtas tiktai taršių sektorių dalyviams, o visiems verslams, norintiems prisidėti prie žaliojo kurso. Į, pavyzdžiui, ekologiškos fermos sukurtus kreditus gali investuoti tiek kiti ūkininkai, tiek sau patiems tvarumo tikslus išsikėlę paslaugų tiekėjai.Toliau, dalyvaujant atitikties rinkose, galima prekiauti aukciono būdu įsigytais ir apskaitos metų bėgyje sutaupytais kreditais. Nors egzistuoja teorinė galimybė smulkiam, klimatui neutraliam verslui „prisipirkti“ ATLPS kreditų ir juos perparduoti taršiems verslams, ši galimybė ir lieka teorinė. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad tokia įmonė jau privalo turėti tam tikrą kiekį startinio kapitalo, kai kreditų leidimas į savanoriškas rinkas gali atlikti pradinio kapitalo paieškos funkciją. Juolab atsižvelgiant į tai, kad dalyvavimas ATLPS limituotas tiktai pačių taršiausių sektorių (pvz. metalurgijos arba oro transporto) dalyviams.
Kalbant optimistiškai, savanoriškos rinkos yra daug demokratiškesnės už atitikties rinkas ir gali tapti itin naudingu finansavimo srautu inovatyviems ir tvariems smulkiems verslams. Net ir smulkūs ūkininkai gali dalinai finansuoti tvarių technologijų įdiegimą naudodamiesi anglies kreditais, jeigu gali įrodyti, jog jie reikšmingai prisideda prie tvarios plėtros tikslų.
Žinoma, savanoriškos rinkos irgi yra sulaukusios rimtos kritikos. Tiek Europos Sąjunga, tiek kitos jurisdikcijos, imasi problemų sprendimo teisėkūros keliu. Tai aptarsime kituose straipsniuose.
Atgal į sąrašą