Anglies kreditai verslo tvarumo strategijose: kaip juos vertinti ir įsigyti atsakingai

Pastaraisiais metais verslo socialinė atsakomybė ir tvarumas (trumpiau – ESG) iš gerosios praktikos tapo teisiškai reglamentuotu. Europos Sąjungai (ES) keliant ambicingus klimato kaitos mažinimo tikslus 2050-iesiems, verslas susiduria su didėjančiu spaudimu ne tik mažinti savo veiklos poveikį aplinkai, bet ir skaidriai atsiskaityti, kaip tas poveikis yra mažinamas, kokių priemonių imamasi. Ši transformacija keičia ir anglies kreditų vaidmenį, kurie tampa griežtai reguliuojamos strategijos dalimi.

Tvarumas ir anglies kreditų vaidmuo

Nors, anglies kreditai, ypač savanoriškoje rinkoje, tampa vis populiaresniu įrankiu, leidžiančiu įmonėms siekti tvarumo strategijose deklaruojamo  neutralumo aplinkai, svarbu pažymėti, jog pagal naujuosius Europos tvarumo atskaitomybės standartus (ESRS), įmonės negali atlikti emisijų užskaitos (angl. netting), atimdamos įsigytus anglies kreditus. Kreditai privalo būti atskleisti atskirai nuo emisijų. Šis reikalavimas padeda užkirsti kelią nuo „žaliojo smegenų plovimo“ (angl. greenwashing) ir verčia įmones didinti skaidrumą.

Remiantis pasauline praktika, lyderiaujančios įmonės, pavyzdžiui, „Microsoft“, perkelia dėmesį nuo pigių ir abejotinos kokybės „vengimo“ (angl. avoidance) kreditų prie brangesnių, bet patikimesnių „šalinimo“ (angl. removal) kreditų, kurie padeda pasiekti tikrą „grynąjį nulį“ (angl. net zero). Šis poslinkis rodo, kad anglies kreditai vis labiau traktuojami kaip strateginės investicijos į klimato sprendimus, o ne kaip lengvas (tik galbūt nepigus) būdas kompensuoti nuolatinę taršą.

Paanalizuokime anglies kreditų teisinį ir praktinį vaidmenį įmonių tvarumo strategijose, aptariant jų integraciją į privalomas tvarumo ataskaitas, teisinius iššūkius, susijusius su „žaliuoju smegenų plovimu“ (angl. greenwashing), ir praktinius taikymo aspektus kaip atsakingai ir teisiškai teisingai integruoti anglies kreditus į įmonės tvarumo strategiją, išvengiant didelių reputacijos ir finansinių rizikų.

Teisinis pagrindas: nuo CSRD iki anglies kreditų apskaitos

Daugeliui įmonių tvarumo atskaitomybė tampa privaloma verslo veiklos dalimi, turinčia tiesioginį poveikį atskaitomybės procesams, vidaus kontrolei ir strateginiams sprendimams. Šį pokytį Europos Sąjungoje iš esmės lemia Įmonių tvarumo atskaitomybės direktyva (CSRD), kuri reikšmingai išplečia įmonių, privalančių rengti tvarumo ataskaitas, ratą ir nustato detalius atskleidimo reikalavimus, grindžiamus Europos tvarumo ataskaitų teikimo standartais (ESRS). Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse narėse, CSRD nuostatos perkeliamos į nacionalinę teisę, o nauji reikalavimai įmonėms taikomi palaipsniui, pradedant nuo 2024 finansinių metų.

Vienas esminių CSRD principų – dvigubas reikšmingumas, įpareigojantis įmones atskleisti ne tik tai, kaip jų veikla veikia aplinką, bet ir kaip tvarumo klausimai (rizikos ir galimybės) daro įtaką pačiai įmonei. Tvarumo informacija privalo būti integruota į bendrą metinę valdymo ataskaitą ir patikrinta nepriklausomo auditoriaus, kas suteikia jai teisinio ir finansinio patikimumo. Šis principas apima tiek rizikas, tiek galimybes, tačiau šis principas užtikrina, kad ataskaita teiktų išsamų ir visapusišką vaizdą, atspindintį realų poveikį aplinkai ir finansinę riziką verslui.

Šiame kontekste anglies kreditų įsigijimas ir naudojimas tampa atskaitomybės objektu. Pagal ESRS E1-7 standartą, įmonės privalo atskirai atskleisti savo išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį ir informaciją apie įsigytus anglies kreditus. Tai reiškia, kad bendrovės negali atlikti emisijų užskaitos (angl. netting), atimdamos įsigytus kreditus. Toks reguliavimas yra svarbi priemonė, užkertanti kelią klaidinančiai komunikacijai ir verčianti įmones aiškiai parodyti, kokia dalis jų klimato strategijos yra paremta realių emisijų mažinimu, o kokia – kompensavimu.

Privalomos ir savanoriškos rinkos skirtumai

Analizuojant anglies kreditų vaidmenį, būtina atskirti dvi pagrindines jų rinkas: privalomą ir savanorišką.

Privaloma rinka: pagrindinė privaloma rinka Europoje yra ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS), veikianti „Cap and Trade“ (ribojimo ir prekybos) principu. Ši sistema yra privaloma energetikos, pramonės ir aviacijos sektoriams. Įmonės, priklausančios ETS, kasmet gauna tam tikrą kiekį nemokamų leidimų. Jei jos viršija nustatytą limitą, privalo nusipirkti trūkstamus leidimus rinkoje. Jei emisijos mažesnės nei leidimų limitas, įmonė gali parduoti perteklių, taip užsidirbdama. Tai skatina nuolatinius technologinius atnaujinimus, siekiant efektyvumo ir mažesnės taršos.

Svarbu: Privalomosios rinkos reguliavimas plečiasi ir už ES ribų. Pavyzdžiui, JT ICAO CORSIA sistema (Jungtinių Tautų sukurta tarptautinė lėktuvų taršos kompensavimo sistema) nuo 2027 m. taps privaloma. Tai reiškia, kad oro bendrovės privalės kompensuoti augančias CO₂ emisijas pirkdamos tik aukštos kokybės, sertifikuotus anglies kreditus. Tai aiškus ženklas: tai, kas anksčiau buvo savanoriškas įmonių pasirinkimas, tampa teisiniais įsipareigojimais.

Savanoriška rinka: savanoriškoje anglies kreditų rinkoje įmonės, neturinčios privalomų įsipareigojimų, gali savanoriškai pirkti kreditus, kad kompensuotų savo emisijas. Tai gali būti daroma investuojant į įvairius projektus. Savanoriškos iniciatyvos gerina įmonės įvaizdį ir leidžia jai konkuruoti tarptautinėje rinkoje, kurioje vis daugiau pirkėjų ir investuotojų vertina tvarumo aspektus.

Anglies kreditai praktikoje: finansinis turtas ir sutarčių teisė

Vienas anglies kreditas lygus vienai tonai sumažinto arba iš atmosferos pašalinto CO₂.

Sprendimas skirti lėšas anglies kreditams reiškia ne tik įsipareigojimą klimato tikslams, bet ir finansinių, teisinių bei reputacinių rizikų prisiėmimą. Tokios investicijos vertė priklauso nuo kredito kilmės, jo kokybės, sertifikavimo ir galimybės pagrįsti realų poveikį aplinkai. Todėl anglies kreditų įsigijimas tampa ne vien tvarumo iniciatyva, bet ir klausimu, kuriam būtinas toks pat atidus vertinimas kaip ir kitoms ilgalaikėms investicijoms ar strateginiams sandoriams. Taigi, anglies kreditų sandoriai turi atitikti sutarčių ir finansų teisės reikalavimus.

Siekiant, kad įmonių tvarumo ataskaitos (pagal ESRS E1-7 standartą) būtų patikimos, neužtenka vien įsigyti anglies kreditų. Griežtėjantis reguliavimas ir audito standartai užtikrina, kad anglies kreditai nebebūtų naudojami tik formaliam taršos kompensavimui – dabar kiekvienas jų vertinamas pagal realų, įrodomą poveikį aplinkai. Pigūs ir nekokybiški kreditai (pavyzdžiui, iš projektų, kurie ir taip būtų įgyvendinti) šiandien kelia didelę „greenwashing“ riziką. Vis dažniau reikalaujama įrodymų, kad investicija iš tiesų prisideda prie globalių klimato tikslų, o ne tik yra naudojama kaip priemonė įmonės neveiksnumui paslėpti.

Atsižvelgiant į tai, šiuose procesuose svarbūs aspektai yra:

• Sutarčių rengimas ir analizė: Pirkimo-pardavimo sutartys turi aiškiai apibrėžti anglies kredito kilmę, sertifikavimo standartą, rizikos pasidalijimą ir nuosavybės teisės perdavimą.
• Teisinis patikrinimas (angl. Due Diligence): Būtina įvertinti projekto, iš kurio perkami kreditai, patikimumą. Tai apima kredito autentiškumo ir kokybės patikrinimą – ar jis gautas iš sertifikuoto projekto ir ar atitinka „papildomumo“ kriterijų (t.y. ar projektas būtų įgyvendintas be pajamų iš kreditų pardavimo).

• Rizikos valdymas: Reikia įvertinti ir sutartyse numatyti riziką, kad kompensavimo projektas gali būti nesėkmingas (pvz.: pasodintas miškas sudegs) arba, kad anglies kreditas bus pripažintas nekokybišku.

Apibendrinant, anglies kreditų naudojimas įmonių tvarumo strategijose šiandien reikalauja ne tik klimatinio ar reputacinio, bet ir aiškaus verslo sprendimo, pagrįsto rizikų vertinimu ir atskaitomybės reikalavimais. Sprendimų priėmėjams svarbu suvokti, kad anglies kreditų vertė ir jų poveikis įmonės ataskaitoms tiesiogiai priklauso nuo jų kokybės, kurią lemia tokie kriterijai kaip papildomumas, pastovumas ir dvigubo skaičiavimo rizikos nebuvimas. Kreditai, neatitinkantys šių kriterijų, ne tik nekuria ilgalaikės vertės, bet ir didina „greenwashing“ riziką, galinčią turėti teisinių, finansinių ir reputacinių pasekmių. Todėl anglies kreditų pasirinkimas turėtų būti vertinamas taip pat atsakingai kaip ir kitos strateginės investicijos – kaip sprendimas, turintis ilgalaikį poveikį įmonės veiklai, atskaitomybei ir pasitikėjimui ja.