Ar Darbo ginčų komisijos dar spręs ginčus, ar tik nukreips į teismą? 2026 m. prognozė

Kiekvienas, kam teko spręsti darbo ginčą, žino, kad kelias beveik visada prasideda Darbo ginčų komisijoje (DGK) – privalomoje ikiteisminėje stadijoje. Todėl DGK jau seniai yra praktiškai labai reikšminga institucija tiek darbdaviams, tiek darbuotojams. Neoficialiais duomenimis, apie 95 proc. darbo ginčų čia ir užsibaigia.

Šiame kontekste pernai spalį paskelbta Konstitucinio Teismo pozicija daugeliui buvo netikėta: Teismas konstatavo, kad DGK bylinėjimosi išlaidos neturi būti atlyginamos, nes tai yra valstybės finansuojama institucija (prie Valstybinės darbo inspekcijos), kurioje šalys gali apginti savo teises be papildomų kaštų. Kitaip tariant, advokato dalyvavimas šiame etape laikomas nebūtinu, o jo paslaugų kaina – pačios šalies pasirinkta rizika.

Darbo ginče – be advokato. Ar tikrai?

Toks požiūris grindžiamas siekiu apsaugoti silpnesnę darbo ginčo šalį – darbuotoją, ir padaryti darbo ginčų nagrinėjimą labiau prieinamą. Todėl, Konstitucinio Teismo vertinimu, advokatų išlaidų nekompensavimas neprieštarauja nei teisei kreiptis į teismą, nei teisingumo, nei teisinės valstybės principams.

Galima ginčytis, ar Konstitucinis Teismas apskritai turėtų spręsti už darbo ginčo šalis, ar joms būtina patirti bylinėjimosi išlaidas kreipiantis į DGK ar teikiant atsiliepimus (plačiau 2025-10-23 nutarimas Nr. KT54-N11/2025). Tačiau vargu, ar nors vienas darbdavys ar darbuotojas, kuris iki Konstitucinio Teismo nutarimo buvo pasitelkęs teisininkus, staiga pliaukštelėjo sau per kaktą ir pasakė: „aišku, kad pats galėjau viską surašyti ir susakyti – juk darbo santykių patirties turiu daugiau, nei paslaugas pagal civilinę, o ne darbo sutartį, teikiantis daugybę metų praktikuojantis advokatas“.

Ši ironija skirta ne sumenkinti Konstitucinio Teismo lūkestį, kad darbo ginčų komisijoje darbdaviai ir darbuotojai savo ginčus spręstų patys. Su tuo iš esmės sunku nesutikti – Teismas pagrįstai nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų kompensavimas DGK trukdytų pasiekti vieną iš šios tvarkos tikslų – sudaryti sąlygas šalims susitarti nepatiriant finansinių praradimų, o išlaidų rizika būtų aiški ir valdoma, nes kiekviena šalis nuo pradžių žino, kad patirs tik tas išlaidas, kurias pati pasirinks.

Kita vertus, dalyvavimas darbo ginčo nagrinėjime Darbo ginčų komisijoje – tai ne vien  apsisprendimas, kokias išlaidas patirti, bet ir savo pozicijos ginče argumentavimas.

Tegul emocijos liejasi laisvai iki teismo

Darbo ginčo sėkmę lemia ne tik tai, ar kiekviena ginčo šalis turi pakankamai įgūdžių ir žinių derėtis dėl maksimaliai palankaus kiekvienai šaliai darbo ginčo rezultato, bet ir tai, ar abi ginčo šalys geba atsiriboti nuo emocijų. Juk perskaičius ar išgirdus priešingos šalies argumentus ir pasiūlymus dėl taikos sutarties sudarymo emocijos įprastai ima viršų.

Būtent dėl šių aplinkybių šalys telkiasi į pagalbą atstovus (advokatus), kad šie atsijotų argumentus ir kad darbo ginčo šalims DGK netektų grįžti prie tų emocijų, kurių „dėka“ darbo ginčas ir prasidėjo, ir kad darbo ginčo nagrinėjimas, pradėtas DGK, ten ir pasibaigtų.

Kai darbo santykių ginčuose advokatams tenka nebūtinųjų vaidmuo, sunku įtikinti save Konstitucinio Teismo matymu: kad DGK palengvės ir pagreitės ginčų nagrinėjimo procesas ir kad jų prieinamumas yra tiesioginis kelias išspręsti darbo ginčus DGK.

Ginčų daug, bet teismų bus daugiau

Valstybinės darbo inspekcijos pateiktais 2025 m. gruodį atnaujintais duomenimis, DGK per 2025 m. I pusmetį gavo 4395 (2024 m. I pusmetį – 4628, 2023 m. I pusmetį – 3617) prašymų dėl darbo ginčo išnagrinėjimo, t. y. prašymų aptariamu laikotarpiu gauta apie 5 proc. mažiau nei per 2024 m. I pusmetį, o 2025 m. I pusmetį pagal turimą (neoficialią) informaciją, teisme nagrinėta apie 6 proc. (2024 m. I pusmetį – apie 4,7 proc.) darbo bylų, išnagrinėtų DGK.

Po to, ką darbdaviai ir darbuotojai išgirdo iš Konstitucinio Teismo, galima drąsiai prognozuoti, kad nemaža dalis darbo ginčų apskritai nebus pradėti – ne dėl prieinamumo ar žinių stokos, o dėl emocijų pertekliaus, kai klausimas, ar verta kreiptis į advokatą, užgoš kur kas svarbesnį klausimą – ar apskritai verta kreiptis į darbo ginčų komisiją.

O jeigu darbo ginčas ir bus pradėtas, DGK vis dažniau taps ne vieta, kur realiai siekiama susitarti, bet formaliu, neišvengiamu etapu prieš teismą. Šalys ten eis ne tam, kad investuotų laiką ir pastangas į ginčo išsprendimą, o tam, kad kuo greičiau ir formaliau „praeitų“ ikiteisminę stadiją ir, pasitarusios su advokatu, visas jėgas bei išlaidas sutelktų jau teisme, kur bus tikimasi ne tik laimėti ginčą, bet ir prisiteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, 2025 m. I pusmetį tik 9,7 proc. (2024 m. I pusmetį – apie 22 proc.) į teismą persikėlusių DGK nagrinėtų bylų buvo išspręstos teisme sudarant taikos sutartį.

Išvada? Ruoškimės gausesniam ir ilgiau trunkančiam darbo ginčų nagrinėjimui apylinkių teismuose.