„Constat“ partneris, advokatas Edgaras Dereškevičius

2022-01-26

Kviečiame susipažinti su „Constat“ partneriu, advokatu Edgaru Dereškevičiumi, kurį dar studijų suole žavėjo mokslas apie nusikalstamų veikų tyrimą, duomenų apie jas rinkimą ir panaudojimą vykdant teisingumą.

Edgarai, kodėl pasirinkai baudžiamąją teisę – kriminalistiką? Kas labiausiai patraukė?

Nuo pirmo studijų dienų negalėjau suprasti, kodėl taip savanaudiškai ši mokslo disciplina yra „uzurpuojama“ (lot. usurpare – užgrobti, pasisavinti) tokių teisinių profesijų, kaip ikiteisminio tyrimo įstaigų tyrėjų, kriminalinės žvalgybos pareigūnų, prokurorų ar teisėjų. Gal todėl, kad ankstesnių kartų mokslininkai formuodavo ir reikšdavo tik su represinių struktūrų poreikiais ir specifiniais siekiais suderintą kriminalistikos sampratą. Šio mokslo teikiamas žinias ir galimybes skirdavo šiukštu ne potencialiam nusikalstamos veikos vykdytojui ar, juolab, tokio asmens teises ginančiam advokatui – naudoti žinias minėtais atvejais reiškė tą patį, kaip drįsti naudoti kriminalistikos mokslą tam, kad apgintum nusikaltimą ar jį padariusį žmogų. Ši tradicija buvo labai gaji tuo laikmečiu, kuomet mūsų valstybėje dar negaliojo tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, ne dažnai buvo girdima apie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos galimybes. Kone kiekvienoje mokslinėje – praktinėje konferencijoje, ypač organizuojamose Rytų Europos valstybių, dar ir iki 2010-ųjų metų tekdavo gana aktyviai įrodinėti, kad kriminalistika – tai mokslas, skirtas taip pat ir žmonių (asmenų) gynėjams, advokatams, kurie gina jų teises ir teisėtus interesus nuo nepagrįstų įtarimų ar neteisėtų kaltinimų, saugant juos nuo ikiteisminio tyrimo klaidų. Būtent šis siekis – kriminalistiką pirmiausia sėkmingai naudoti gynėjo praktikoje, apie tai informuoti visus, kam tai aktualu, taip pat praktiškai įrodyti, jog gynėjas aktyviai prisideda prie teisingumo įvykdymo proceso – paskatino praktikuoti baudžiamosios teisės srityje.

Su kokiomis bylomis tau įdomiausia dirbti?

Įdomiausia dirbti su tomis bylomis, kurių dalyviai pasitiki gynėju ir padeda pasiekti pozityvų rezultatą. Svarbiausia – žmogaus akyse matyti tikėjimą, įrodyti kitokią, nei suformulavo prokuroras, bylos tyrimo kryptį. Malonu matyti rezultatą – įrodyti, kad asmeniui pateiktas kaltinimas dėl tariamo pasipriešinimo yra smarkiai perdėtas arba, kad laikytas kaltu asmuo nepadarė jokio nusižengimo (pvz., tai buvo net realiai nevykęs faktas, o konkurento nepagrįstas įskundimas). Taip pat man patinka bylos, kuomet nuo pirmų puslapių supranti, jog jose iškraipoma tikrovė: iš bylos duomenų (dažniausiai – vykdytų procesinių veiksmų) matyti, kad bylos šaltinių atžvilgiu buvo naudotas psichologinis spaudimas ir galiausiai visas šias aplinkybes iškelti viešo teismo posėdžio metu. Mėgstu dirbti su bylomis, kur aiškiai, bet ne visuomet pateisinamai, rodomas išankstinis oponento pagrįstas (ne visada), perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis ir palankia bylos baigtimi, o vėliau stebėti pasimetimą, nusivylimą, neapgalvotų, skubotų argumentų naudojimą, galiausiai – priešingą rezultatą, nei jam atrodė.

Kokių savybių reikia norint būti geru baudžiamosios teisės advokatu?

Manau, kad pirmiausia svarbu suprasti šias elementarias tiesas: „Tu taip toli esi nuėjęs tirdamas, kas yra teisingumas ir kas teisinga, kas yra neteisingumas ir kas neteisinga, jog net nežinai, kad teisingumas ir tai, kas teisinga, iš tikrųjų yra svetimas gėris: stipresniajam ir valdančiajam tai teikia naudą, o tam, kuris paklūsta ir tarnauja – gryniausią žalą. Neteisingumas – atvirkščiai: jis valdo iš tikrųjų naivius ir teisingus žmones, o valdiniai daro tai, kas naudinga stipresniajam ir jam tarnaudami daro jį laimingą, bet patys negauna iš to jokios naudos. Naivuoli, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisingas žmogus, palyginti su neteisingu, visur pralaimi. Pirmiausia – sandoriuose, kai vienas su kitu imasi kokio bendro reikalo: tu niekur nerasi, kad kai toks sandoris baigiasi, teisingasis būtų laimėjęs iš neteisingojo – jis visada pralaimi. Toliau – santykiuose su valstybe: kai reikia mokėti mokesčius, teisingasis, tokį patį turtą turėdamas, sumoka daugiau pinigų, o neteisingasis – mažiau; kai reikia gauti, teisingasis nieko negauna, o neteisingasis gerai pasipelno. Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuostolių, nukenčia jo namų reikalai, nes jis neturi laiko jais rūpintis, o iš valstybės reikalų jis negali pasipelnyti, nes yra teisingas. <..> O neteisingam žmogui viskas klostosi priešingai. Aš turiu galvoje tą, kuris, kaip sakiau, sugeba gerai pasipelnyti. Jeigu nori nuspręsti, kiek asmeniškai naudingiau yra būti neteisingam negu teisingam, turi gerai į jį įsižiūrėti. Lengviausiai tai suprasi, jeigu imsi didžiausio masto neteisingumą, kuris neteisingąjį padaro laimingiausią, o neteisingumo aukas ir tuos, kurie nenori neteisingai elgtis – nelaimingiausius”.

Kokia įsimintiniausia tavo turėta byla?

Kaip bebūtų keista, įsimintiniausia mano byla yra visai ne rezonansinė ar prioritetinė, su žinomais visuomenėje asmenimis ar garsių kolegų apsuptyje, o  pati pirmoji byla. Kai išlaikiau advokato kvalifikacinį egzaminą (2003-ais metais), sutikau advokato praktiką pradėti nuo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo ir gavau baudžiamąją bylą dėl išžaginimo, neteisėto asmens laisvės atėmimo bei pasikėsinimo nužudyti. Reikėjo ginti kaltintą asmenį Lietuvos apeliaciniame teisme. Kaip dabar pamenu tą begalinį jaudulį – viena vertus, dėl nepatyrimo ir neužtikrintumo, kaip pavyks įgyvendinti savo funkciją, kita vertus, tuo pat metu susidūriau su dideliu ir sunkiai pakeliamu nukentėjusiosios artimųjų pasmerkimu. O galiausia laukė sunkiausias uždavinys – užuojautos nusikaltimo aukai ir profesionalaus gynėjo darbo suderinamumas ginant asmens, kuris sėdi teisiamųjų suole ir tikisi, kad bent metais jam paskirta laisvės atėmimo bausmė sutrumpės, procesines teises. Jaučiau milžinišką atsakomybę prieš, praktiškai, aukščiausios grandies Lietuvos teismo teisėjų kolegiją, dėl visapusiško teisių nuteistajam užtikrinimo.

Ar lengva suderinti advokato darbą ir asmeninį gyvenimą? Kaip tai padaryti?

Atsakant į šį klausimą verta pastebėti, kad praktiškai kiekvienoje profesijoje, taip pat ir advokato, sunku ir sudėtinga ją vykdyti, jei tau daug reiškia individuali atsakomybė prieš klientą, kolegas, taip pat, jei vertini savo pastangas ir sieki rezultatyvaus įdirbio. Šitaip dirbant laiko asmeniniam gyvenimui, aišku, lieka, bet nedaug. Būtina pakankamai greitai išmokti nešvaistyti jo veltui, kiekvieną akimirką turiningai planuoti –  tuomet liks laiko ir laisvalaikiui. Dirbant mūsų profesijos – advokato darbą, ypatingai svarbu atsipalaiduoti, skirti dėmesio savo sveikatai, o tam, kad tai taptų realybe, reikia įgauti įprotį užsiimti kokia nors mėgstama veikla. Ne daug kas žino, tačiau man labai patinka sėsti ant plieninio žirgo, vardu „Harlis”, ir važiuoti, kad ir neturint jokio aiškaus tikslo, tiesiog atsiduodant susikoncentravimui vien į vairavimą bei pusiausvyros išlaikymą, ar gaudant tą gaivų vėjo gūsį, pučiantį į nuolat mąstančią galvą. Taip pat smagu pažaisti krepšinį, juolab, kad jis man patinka nuo pat vaikystės, „pasirgti“ už mėgstamą miesto komandą. Na, o paskutinis, vienas iš mėgstamiausių mano laisvalaikio užsiėmimų, yra „pasipirtinimas“ (kaitinimasis pirtyje). Praktiškai kiekvieną savaitgalį, ypač šaltos žiemos vakarais, smagu užsikurti krosnelę, pasiruošti vantas, išsivirti skanios arbatos ir iš kūno „išvaryti“ visą blogą energiją ir kartais piktokas, bet žmogiškas mintis.

Kokiais patarimais gali pasidalinti su dar tik pradedančiu dirbti teisininkui ar advokatui?

Mes kiekvienas, kažkuriuo savo sąmoningo gyvenimo tarpsniu, pradėjome individualią profesinę veiklą ir kiekvienam ji yra savotiška, skirtinga. Tai priklauso nuo mūsų asmenybės bruožų, charakterio savybių bei įgytų žinių, įgūdžių. Mano manymu, vienas iš svarbiausių pradedančio advokato (juolab, gynėjo baudžiamosiose bylose) bruožų – klientui ne tik žodžiu teigiamas, bet ir įrodomas jo problemos supratimas, taip pat nuo pat bendravimo pradžios teikiamas dėmesys, įsigilinimas į jo problemos esmę, su ja susijusius dokumentus. O galiausiai –  individualios atsakomybės prieš kliento sėkmę turėjimas ir jokiu būdu – atsainumo, nepakantumo ar arogancijos demonstravimas, kurie žaibo greičiu taps profesinių santykių nesėkme, klientų ir kolegų pasitikėjimo praradimu klientų. Šių padarinių išvengimas, mano giliu įsitikinimu, yra pati didžiausia kiekvieno pradedančio ir praktikuojančio advokato profesinė sėkmė.