Alfreda Jasiukaitienė, advokatų profesinė bendrija „Constat“
Prieš kelias dienas socialiniuose tinkluose pasklido ir didelio populiarumo sulaukė vaizdo įrašas su prierašu: „Kas būna, kai nesumoka“, kuriame rangos darbus atlikusios įmonės vadovas supjausto įrengtos medinės lauko terasos lentas, teigiant, kad tokį jo elgesį lėmė kliento vengimas atsiskaityti už atliktus darbus. Šis vaizdo įrašas buvo paviešintas ir internetiniame naujienų portale, publikuotas interviu su veiksmus atlikusiu įmonės vadovu. Vaizdo įraše užfiksuotas bendrovės atstovo veiksmas sulaukė ypatingo žiūrovų / skaitytojų palaikymo. Tačiau pavaizduota situacija negali būti vertinama vienareikšmiai, o, teisininkų nuomone, toks elgesys gali sukelti asmeniui tam tikras teisines pasekmes,nes gali kilti administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.
Šis trumpas komentaras nėra vaizdo įraše užfiksuoto asmens veiksmų teisinis vertinimas ar kritikavimas, kadangi, pirma, nežinome, ar vaizdo įraše yra užfiksuota tikra gyvenimiška situacija ir ar tai nėra reklaminės kompanijos dalis; antra, mums nėra žinomos visos galimai susiklosčiusios situacijos aplinkybės, nėra žinomi ginčo šalių tikrieji susitarimai, jų sudarytos sutarties nuostatos, įsipareigojimų ir sutartinės atsakomybės apimtys, šalių susitarimas dėl nuosavybės perdavimo momento, kiti svarbūs duomenys, kurie gali turėti įtakos konkrečių asmens veiksmų vertinimui. Šiuo komentaru norime atkreipti jūsų dėmesį į galimas teisines pasekmes, rangovui atlikus panašaus pobūdžio veiksmus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priimtuose nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Kiekvienas asmuo savo pažeistas teises turi ginti teisinėmis priemonėmis, laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos.
Rangos teisiniuose santykiuose viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Tokiu atveju šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai, o už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą (ar netinkamą vykdymą) pirmiausia šalims kyla civilinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato dviejų rūšių civilinę atsakomybę – sutartinę ir deliktinę.
Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl neįvykdomos ar netinkamai įvykdomos sutarties, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
Taigi, užsakovui vėluojant atsiskaityti už atliktus darbus, gali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė, o rangovas tokiu atveju turi teisę ne tik reikalauti sumokėti sutartą darbų kainą, bet ir reikalauti iš užsakovo nuostolių atlyginimo ar netesybų. Tuo tarpu, rangovui pažeidus sutartinius įsipareigojimus, užsakovas įgyja teisę reikalauti iš rangovo neatlygintinai pašalinti darbų trūkumus per protingą terminą, reikalauti sumažinti darbų kainą, reikalauti atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje ar net nutraukti pačią sutartį, reikalaujant grąžinti visą tai, ką perdavė rangovui vykdant sutartį bei atlyginti nuostolius ar taikyti netesybas.
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Kitaip tariant, deliktinė atsakomybė asmeniui kyla tuomet, kai šalių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, arba kai asmens veiksmai nepatenka į šalių sudarytos sutarties reguliavimo apimtį. Pavyzdžiui, kai asmuo sąmoningai savo veiksmais sugadina ar sunaikina kito asmens turtą. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo gali reikalauti atlyginti jam padarytą žalą (nuostolius). Įstatymas numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o žalą, padarytą asmens turtui, ar neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
Svarbu įvertinti tai, kad minimas asmens elgesys gali peržengti civilinės teisės reguliuojamas ribas bei asmeniui dėl to gali kilti administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sunaikinimą / sugadinimą ir yra taikoma tuo atveju, kai asmuo (ar asmenų grupė) savo tyčiniais veiksmais sunaikina ar sugadina svetimą turtą. Baudžiamoji atsakomybė pagal minimą baudžiamojo kodekso straipsnį asmeniui gali kilti tik tuomet, kai jis savo veiksmais tyčia sugadina ar sunaikina svetimą turtą, todėl aptariamu atveju yra svarbus nuosavybės į turtą (darbų rezultatą) perdavimo momentas. Kitaip tariant, turi būti nustatyta, ar asmens veiksmai turto atžvilgiu buvo atlikti jau po nuosavybės perdavimo nukentėjusiam asmeniui momento. Be to, tuo atveju, kai tyčiniais veiksmais yra sugadinamas ar sunaikinamas turtas, kurio vertė neviršija 3 MGL dydžio, asmens veiksmai gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnis).
Taip pat anksčiau minimuose veiksmuose, kai asmuo, turėdamas teisę iš užsakovo reikalauti sumokėti darbų kainą, šios teisės nerealizuoja teisės aktų nustatyta tvarka, bet imasi turto sugadinimo ar sunaikinimo veiksmų, gali būti įžvelgti ir savavaldžiavimo požymiai. Baudžiamojo kodekso 294 straipsnyje (savavaldžiavimas) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šiame baudžiamojo kodekso straipsnyje minimas didelės žalos požymis yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes: turtinę nukentėjusiojo padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių svarbą, fizinės žalos padarymo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą. Nenustačius didelės žalos požymio, asmens veiksmai gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas (ANK 518 straipsnis; savavaldžiavimas).
Taigi, prieš imantis atliktų darbų (sukurto rezultato) ardymo ar kitokio gadinimo bei sunaikinimo veiksmų, rangovas (jo atstovas) turėtų įvertinti, kokias faktines ir teisines pasekmes atliekami veiksmai gali sukelti ir ar dėl jų negali kilti administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.
Atgal į sąrašą