Dovanosite daiktus iš „antrų rankų“? Teisininko komentaras, kaip netapti baudžiamosios bylos dalimi

Atėjus šventinių pirkinių laikotarpiui, naudotų daiktų rinka Lietuvoje tampa ypač aktyvi – nuo automobilių ir telefonų iki buitinės technikos, elektronikos ar net kūdikių prekių. Daiktai „iš antrų rankų“ šiandien nebėra siejami vien su taupymu – vis dažniau tai sąmoningas ir racionalus pasirinkimas. Be to, internete ypač dažnai siūlomi visiškai nauji daiktai, parduodami pigiau dėl, kaip teigiama, asmeninių aplinkybių.

Vis dėlto, teisininkų praktika rodo, kad būtent tokie, iš pažiūros buitiniai sandoriai kartais tampa baudžiamojo proceso objektu. Pagal BK 189 straipsnį, atsakomybė gali kilti tais atvejais, kai asmuo įgyja ar realizuoja turtą, žinodamas arba galėdamas įtarti, kad jis gautas nusikalstamu būdu. Todėl įsigyjant naudotą ar net visiškai naują techniką, transporto priemones, papuošalus, statybinius įrankius ar kitas prekes iš neaiškių pardavėjų, verta prisiminti – rizika gali būti ne tik finansinė, bet ir teisinė.

Dviračio įsigijimas baigėsi krata namuose

Minėtas BK 189 straipsnis numato atsakomybę – baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų, priklausomai nuo turto vertės ir straipsnio dalies. Tai reiškia, kad teisinėje plotmėje vertinama ne tik tai, ką žmogus faktiškai žinojo, bet ir tai, ką jis turėjo suprasti konkrečioje situacijoje. Todėl beprasmis lieka dažniausias pasiteisinimas, kurį girdžiu iš klientų: „bet aš juk nežinojau, kad daiktas vogtas“.

Iš savo praktikos galiu pateikti atvejį, kai klientas tapo baudžiamojo proceso dalimi, nes įsigijo vogtą dviratį. Advokato pagalbos jis kreipėsi operatyviai, kai pas jį į namus atvyko policijos pareigūnai, turintys teismo nutartį atlikti kratą.  Man atvažiavus į vietą paaiškėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl vagysčių ir galimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo pagal BK 189 straipsnį. Taigi, į procesą buvo įtraukti visi, kažką pirkę iš to paties pardavėjo.

Kratos metu kliento gyvenamojoje vietoje buvo rastas ir paimtas naudotas dviratis. Klientas paaiškino, kad jį pirko už mažesnę nei rinkos kainą, prašė pardavėjo pateikti jo įsigijimo dokumentus, tačiau šių taip ir nesulaukė. Nepaisant to, neturėdamas teisinių žinių ir pasitikėdamas pardavėju, sandorį sudarė, sumokėjo grynaisiais.

Po kratos klientui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos – nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo. Tai jam buvo didelis psichologinis sukrėtimas, nes klientas nebuvo tiesiogiai susijęs su vagyste ir nežinojo, kad dviratis galėjo būti vogtas.

Įvertinus visas faktines aplinkybes ir atlikus nuoseklius gynybos veiksmus, prokuratūra ikiteisminį tyrimą kliento atžvilgiu nutraukė, nenustačiusi jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

Signalai, kada verta įtarti pardavėją

Tokia prekyba itin klesti socialiniuose tinkluose, naudotų daiktų programėlėse. Yra tekę girdėti apie netikėtus laimikius, kai rinkoje maždaug 4 000 Eur kainuojanti prabangi vardinė rankinė tapo laimikiu už 80 Eur ir tikrai nebuvo padirbinys. Arba praktiškai nauji audinės puskailiniai buvo parduodami už 250 Eur, pardavėjui teigiant, kad „sesuo išvyko į Angliją ir jai nebereikia“. Šešėlinėje rinkoje vis dar dažnai sutinkami buitinės technikos, įrankių ir jau minėtų dviračių pardavėjai, pastaruosius parsivežantys iš užsienio. Taigi, pavyzdžių – apstu. Svarbiausia suprasti, kad „laimikis“ gali būti rizikingas.

Aptarsime keletą pagrindinių kriterijų į ką atkreipti dėmesį perkant naudotą daiktą, kad nepatektumėte į aukščiau minėtą kliento situaciją. Jeigu daiktas parduodamas ženkliai pigiau nei rinkos kaina, tai pirmasis signalas sustoti. Maža kaina savaime dar nereiškia nusikaltimo, tačiau kartu su kitomis aplinkybėmis ji gali būti vertinama kaip požymis, kad pirkėjas turėjo pagrindo įtarti. Svarbu stebėti pardavėjo elgesį ir įsivertinti tokias situacijas kai:

• pardavėjas skuba, nenori pateikti pirkėjui dokumentų patvirtinančių daikto įsigijimą t. y. pirkimo kvito, sąskaitos ar sutarties, nori parduoti „čia ir dabar“ (net jei dokumentai ne visada privalomi, pastangos juos gauti rodo pardavėjo sąžiningumą);
• kaina daug mažesnė nei rinkos;
• atsiskaitymas tik grynaisiais pvz.: didelės sumos grynaisiais, jokio kvito ar įrašo – visa tai vėliau gali apsunkinti situaciją. Bankinis pavedimas ar bent rašytinė sutartis yra pirkėjo interesų apsauga;
• pasidomėkite, ar daiktas neieškomas (jei tai įmanoma);
• painūs ar nuolat besikeičiantys paaiškinimai;
• atsisakymas susitikti viešoje vietoje ir parodyti parduodamą daiktą.

Pirkiniai, neverti teisinės rizikos

Teisėje neveikia principas „geriau neklausiu“. Tuomet reikia prisiminti bendrą teisės principą – „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Asmuo laikomas privalančiu laikytis galiojančių įstatymų, net jei jų faktiškai nežinojo. Padarius teisės pažeidimą, negalima gintis vien argumentu „nežinojau, kad tai draudžiama“.

Baudžiamoji teisė neturėtų bausti sąžiningo žmogaus, tačiau praktika rodo, kad atsargumas – pirkėjo pareiga. BK 189 straipsnis taikomas ne masiškai, bet tada, kai aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog asmuo turėjo suprasti, ką perka. Baudžiamoji atsakomybė gali kilti, jei įsigijai daiktą žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad jis gautas nusikalstamu būdu (pavyzdžiui, pavogtas). Nė vienas įtartinas, pigus pirkinys nevertas rizikos vėliau aiškintis su teisėsauga, tuomet geriau rinktis oficialų pardavėją.

Naudotų daiktų pirkimas, pardavimas nėra nusikaltimas. Nusikaltimu tampa tik sąmoningas ar akivaizdžiai neatsargus dalyvavimas nusikalstamu būdu gauto turto apyvartoje. Šiek tiek kritinio mąstymo, elementarus atsargumas ir paprasti formalumai gali apsaugoti nuo rimtų teisinių pasekmių. Jei kyla abejonių, teisinė konsultacija visada pigesnė nei baudžiamoji byla.