Gabija Beglecovaitė, advokatų profesinė bendrija „Constat“
Pirmoje straipsnio dalyje „Teismų dabartis ir ateitis: elektroniniai įrodymai civilinėse bylose, jų ypatumai bei pranašumai“ aptarėme elektroninių įrodymų privalumus – jų greitą prieinamumą, tikslumą, paprastesnį laikymą ir saugojimą, paprastą atkūrimo galimybę bei lengvesnę įrodymų paiešką debesų saugyklose. Šie privalumai neabejotinai atveria naujas galimybes civilinės bylos šalims bei tokias bylas nagrinėjantiems teismams, tačiau nepaisant elektroninių įrodymų naudos būtina atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos šios rūšies įrodymų trūkumus bei su tuo susijusius pavojus. Dėl to šioje straipsnio dalyje aptariamos elektroninių įrodymų spragos, įvertinami iššūkiai bei rizikos, su kuriais teismams nagrinėjamų ginčų atveju gali tekti susidurti, tiriant ir vertinant elektroninius įrodymus.
Pirma, elektroninių įrodymų rinkimas ir naudojimas sukelia iššūkių, susijusių su jų galimu klastojimu ir autentiškumo patikrinimu. Pažangūs skaitmeniniai įrankiai suteikia galimybę lengvai ir greitai keisti elektroninius duomenis, todėl teismui gali kilti sunkumų, siekiant atskirti, kurie įrodymai yra autentiški, o kurie – suklastoti. Natūralu, kad skaitmeninę nuotrauką ar vaizdo įrašą galima redaguoti pridedant / pašalinant tam tikras detales ar pakeičiant jų buvimo vietą nepaliekant aiškių redagavimo žymių. Pavyzdžiui, CNN duomenimis, (Finance worker pays out $25 million after video call with deepfake ‘chief financial officer’ | CNN), Honkonge tarptautinės įmonės finansų darbuotoja buvo priversta apgaule sumokėti dvidešimt penkis milijonus JAV dolerių sukčiams, kurie, naudodamiesi „deepfake“ technologija, per vaizdo konferencijos pokalbį apsimetė įmonės vyriausiuoju finansininku. Vėliau paaiškėjo, kad per vaizdo pokalbį darbuotoja nesikalbėjo su jokiu žmogumi – tokiu būdu buvo sukurta itin įtikinama, atvaizdus atkartojanti vaizdo klastotė, kurioje įmonės vyriausiuoju finansininku apsimetęs asmuo atrodė kaip vyriausiasis finansininkas, kalbėjo jo balsu ir tokiu būdu įtikino darbuotoją atlikti pinigų pervedimą į nurodytą banko sąskaitą. Nereti ir atvejai, kada yra klastojami elektroniniai laiškai. Dėl sparčiai tobulėjančių informacinių technologijų kyla rizika, kad teisme nagrinėjamu ginčo atveju ginčo šalys, įrodinėdamos aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, remsis netikrais įrodymais, o teismui nenustačius atitinkamo elektroninio įrodymo netikrumo fakto bus priimtas neteisingas sprendimas ir pažeista nukentėjusiojo asmens teisė į teisingą teismą. Pažymėtina ir tai, kad naudojant elektroninius įrodymus iškyla ir jų autentiškumo patikrinimo problema. Autentiškumo patikrinimas apima priemones (pavyzdžiui, atitinkamo ekspertinio tyrimo atlikimą ir eksperto išvados parengimą, taikant CPK 212 – 219 straipsnių nuostatas), skirtas patikrinti, ar elektroniniai įrodymai nebuvo suklastoti ar redaguoti, taip pat priemones, patvirtinančias jų tikrumą, patikimumą ir teisėtumą ar, atvirkščiai, jų netikrumą ir neteisėtumą. Egzistuojančios pažangios technologijos leidžia lengvai redaguoti elektroninius įrodymus, o teismui, atskiriant tikrus įrodymus nuo suklastotų, kyla grėsmė priimti neteisingus sprendimus. Egzistuojant tokioms technologijoms, civilinės bylos ginčo šalims tenka užduotis būti procesiškai aktyvioms, rūpestingai analizuoti priešingos šalies teismui byloje pateiktus elektroninius įrodymus, laiku teikti motyvuotus prašymus teismui dėl elektroninio įrodymo suklastojimo, prašant teismą bylą spręsti remiantis kitais įrodymais, skirti ekspertizę elektroninio įrodymo tikrumui (autentiškumui) nustatyti arba tokiai aplinkybei nustatyti išreikalauti papildomų įrodymų (CPK 184 straipsnis). Teismui tenka pareiga teisingai išnagrinėti civilinę bylą (CPK 263 straipsnio 1 dalis), o teisingas bylos išnagrinėjimas iš esmės yra nebeįmanomas, jeigu teismas priimdamas sprendimą jame padarytas išvadas grindžia suklastotais (netikrais) įrodymais, todėl ir pats teismas privalo būti maksimaliai atidus ir rūpestingas tirdamas ir vertindamas byloje pateiktus elektroninius įrodymus, o kartu ir spręsdamas dėl jų tikrumo / galimumo, priimant sprendimą dėl ginčo esmės, jame remtis tokiais įrodymais.
Antra, elektroniniai įrodymai pasižymi technologijų sudėtingumu. Elektroniniai įrodymai gali būti labai įvairūs – nuo elektroninių laiškų iki sudėtingų, didelių apimčių skaitmeninių duomenų rinkinių. Elektroninių įrodymų rinkimas, analizavimas ir pateikimas teismui reikalauja techninių žinių, specialių įrankių ir kvalifikuotų specialistų. Natūralu, kad teisėjai, kuriems yra pateikiami įrodymai, tokio pobūdžio (t. y. iš esmės specialiųjų) žinių gali neturėti, todėl iškyla dar viena problema – kvalifikuotų ekspertų, gebančių dirbti su elektroninių duomenų programomis, poreikis. Atitinkamai tokių ekspertų pasitelkimas (pavyzdžiui, CPK 212–219 straipsniuose nustatyta tvarka) teismuose gali padidinti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, ir pailginti patį teismo procesą. Taigi, nors elektroniniai įrodymai suteikia naujų galimybių, tačiau tam, kad prireikus būtų užtikrintas jų autentiškumas, patikimumas ir tinkamas panaudojimas teismo procese, yra reikalingi kvalifikuoti ekspertai, turintys atitinkamų gebėjimų ir specialiųjų žinių skaitmeninės (informacinės) technologijos, ryšių bei atitinkamų skaitmeninių įrankių (priemonių) ir jų panaudojimo srityse.
Trečia, nors skaitmeninių technologijų pažanga neabejotinai atvėrė naujas galimybes įrodinėjimo procese, tačiau čia taip pat susiduriama su naujomis grėsmėmis – duomenų nutekinimu ir kibernetinėmis atakomis. Elektroniniai įrodymai leidžia greitai ir efektyviai surinkti ir pateikti reikiamus duomenis teismui, tačiau kartu atsiranda ir nemažai pavojų, kurie gali kelti grėsmę jų saugumui. Naudojant elektroninius įrodymus, didžiausios grėsmės yra neviešos ir kitaip ribotą naudojimą turinčios informacijos (pavyzdžiui, valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį sudarančios informacijos, informacijos apie privatų gyvenimą) nutekinimas ir kibernetinės atakos. Duomenų nutekinimas gali įvykti dėl nepakankamų duomenų apsaugos priemonių, žmogiškosios klaidos, t. y. neatsargaus duomenų tvarkymo arba tam tikro sistemos gedimo. Nutekinti duomenys gali būti panaudoti ne tik šantažui ar asmeninių duomenų vagystei, bet ir tam, kad būtų sutrikdytas tinkamas teisminis procesas – pakeičiant arba suklastojant svarbius įrodymus. Pavyzdžiui, jeigu per klaidą ginčo šalies advokatas arba teisėjas, nagrinėdamas civilinės bylos medžiagą, atskleistų tam tikrus bylos konfidencialius duomenis, tai galėtų lemti kitos šalies pranašumą civilinėje byloje. Kitas pavojus – kibernetinės atakos. Kibernetiniai nusikaltėliai gali bandyti įsilaužti į teismo veikloje naudojamą informacinę sistemą siekdami pavogti, pakeisti arba sunaikinti svarbius bylos baigčiai elektroninius įrodymus. Be to, kibernetinėmis atakomis gali būti siekiama sutrikdyti įprastą teismų darbą ribojant elektroninių įrodymų prieinamumą ir ginčo šalių, bylą nagrinėjančio teismo galimybę tokiais įrodymais atitinkamai naudotis. Siekiant apsaugoti elektroninius įrodymus nuo šių pavojų, būtina įdiegti saugumo priemones, apimančias griežtą prieigos prie elektroninių įrodymų kontrolę ir reguliariai atlikti sistemos apsaugos patikrinimus. Svarbu tai, kad teismai naudotų saugumo įrankius ir reguliariai mokytų darbuotojus, kaip atpažinti ir išvengti duomenų nutekinimo ar kibernetinių atakų. Taigi, nors elektroniniai įrodymai turi tam tikrų privalumų, tačiau duomenų nutekinimas ir kibernetinės atakos gali kelti grėsmę ne tik teismo proceso skaidrumui, bet ir visuomenės pasitikėjimui teisine sistema. Akivaizdu, kad norint užtikrinti teismų bylose (procesuose) naudojamų elektroninių įrodymų saugumą ir patikimumą yra būtina skirti ypatingą dėmesį jų apsaugai nuo šių grėsmių.
Ketvirta, renkant elektroninius įrodymus ir vėliau juos pateikiant teismui byloje yra itin aktuali neteisėtai surinktų įrodymų ir teisėjo vidinio įsitikinimo susiformavimo problema. CPK 177 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad „faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: <…> vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų <…>“. Analizuojant minėtą CPK nuostatą, gali kilti klausimas, ar šis teisėtumo reikalavimas yra keliamas tik vaizdo ir garso įrašams, ar ir kitiems įrodymams, tačiau aptariamuoju klausimu reikėtų pritarti prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus ne kartą išsakytai pozicijai, kad būtų labai keista, jeigu teisėtumo reikalavimas būtų keliamas tik vienai įrodinėjimo priemonei (Nekrošius, 2021). Laikantis šios pozicijos, manytina, kad teisėtumo reikalavimas yra keliamas visoms įrodinėjimo priemonėms. Pagal Lietuvos civilinio proceso teisę įrodymų teisėtumo klausimą sprendžia civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas. Šiuo atveju svarbu tai, kad teisėjas, pripažindamas, kad tam tikras įrodymas yra surinktas neteisėtai, neišvengiamai privalo susipažinti su to įrodymo turiniu ir nors įrodymas yra pripažįstamas surinktu neteisėtais būdais, tačiau jis gali padaryti esminę įtaką teisėjo vidiniam įsitikinimui. Pavyzdžiui, santuokos nutraukimo atveju žmona, siekdama, kad teismas nustatytų vaiko gyvenamąją vietą su motina, slapta padaro vaizdo įrašą, kurio metu žmona tyčia pradeda konfliktą, kaltina vyrą įvairiais dalykais ir jį provokuoja, siekdama sukelti jo pykčio reakciją. Vyras, neapsikentęs provokacijų, pradeda šaukti ar elgtis agresyviai. Vėliau tokį vaizdo įrašą žmona pateikia teismui, siekdama, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina. Teisėjas peržiūri vaizdo įrašą ir nusprendžia, kad įrodymas surinktas neteisėtai, t. y. pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privatumą. Taigi, nors teisėjas nagrinėdamas civilinę bylą nesirems neteisėtai surinktu įrodymu, tačiau toks įrodymas neišvengiamai gali suformuoti teisėjui tam tikrą vidinį įsitikinimą ir, remiantis juo, atitinkamai nulemti nagrinėjamos bylos baigtį.
Apibendrinant pažymėtina, kad nors elektroniniai įrodymai yra neatsiejama skaitmeninio amžiaus dalis, tačiau nepaisant visų šios rūšies įrodymų pranašumų, aptartų pirmoje straipsnio dalyje, aptariami įrodymai taip pat kelia nemažai iššūkių civilinių bylų ginčo šalims ir jas įpareigotiems nagrinėti teismams. Elektroniniai įrodymai, prireikus, gali būti gana nesudėtingai suklastojami (redaguojami ar kitaip modifikuojami), o jų surinkimo teisėtumas gali kelti pagrįstų abejonių ypač tais atvejais, kai elektroniniai įrodymai renkami be aiškaus asmens sutikimo ar kitaip pažeidžiant konstitucinę asmens teisę į privatumą. Neteisėtai surinkti elektroniniai įrodymai, net jeigu jais ir nėra (negali būti) remiamasi byloje, vis tiek gali turėti įtakos teisėjo vidinio įsitikinimo dėl nagrinėjamos bylos baigčiai teisiškai reikšmingų faktų egzistavimo susiformavimui. Dėl straipsnyje aptartų priežasčių pirmiausia patiems ginčų dalyviams būtina ginčo teisme atveju labai kruopščiai vertinti šios rūšies įrodymus, o ginčą nagrinėjančiam teismui užtikrinti, kad neteisėtai gauti (neteisėti) elektroniniai įrodymai būtų pripažinti surinkti neteisėtu būdu ir jais nebūtų remiamasi teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės.
Atgal į sąrašą