Advokatas Vidmondas Vėgelis: „Manau, kad geras advokatas, visų pirma, demonstruoja savo interesą padėti žmogui, norą, kuo atsakingiau atlikti savo, kaip advokato, pareigą. Juo turi pasitikėti klientai bei kolegos. Jis turi turėti bendražmogiškąsias savybes: būti darbštus, pareigingas, stropus, jautrus, rūpestingas, nuoširdus, imlus įvairioms teisinėms naujovėms ir iniciatyvoms“.
Vidmondai, galbūt prisimenate, kaip ir kodėl nusprendėte būti teisininku, pasirinkote studijas Vilniaus universitete?
Kai sėkmingai baigiau Klaipėdos m. IV vidurinę mokyklą, mokytojai, kaip geriausiam tos laidos abiturientui, piešė kuo puikiausias perspektyvas ir įtikinėjo, kad galiu rinktis bet kurios krypties studijas. Tokios liaupsės, suprantama, man gerokai apsuko galvą, skatino tuo tikėti. Atvykęs į Vilniaus universitetą pateikti dokumentus stojimui į studijas, dar nebuvau galutinai apsisprendęs, ką studijuoti. Kiek dvejodamas pasirinkau VU Teisės fakultetą tik todėl, nes praeitais metais ten buvo daugiausiai stojančiųjų. Vėliau susivokiau, kad mano sprendimas studijuoti teisę buvo itin rizikingas, nes, neturint dviejų metų darbo stažo, įstoti buvo be galo sudėtinga. Tačiau man pasisekė puikiai išlaikyti stojamuosius egzaminus ir buvau priimtas studijuoti.
Kur pasisuko Jūsų profesinis kelias, baigus studijas?
Tuo metu, baigus studijas, absolventui nereikėjo rūpintis, kur po jų pasukti. Tuo pasirūpindavo valstybinė jaunųjų specialistų paskirstymo komisija, kuri ir nukreipdavo trejiems metams privalomai atidirbti. Šis nukreipimas vykdavo pagal pažangumo eilę ir pirmieji eilėje galėjo rinktis bet kurią sąraše esančią darbovietę, o paskutiniesiems, praktiškai, nelikdavo jokio pasirinkimo. Buvo savotiška kova už būvį ir tik patekimas į pirmąjį dešimtuką teikdavo viltį gauti darbo vietą Vilniuje. Man, vėlgi, pasisekė, savo laidoje studijas baigiau tarp pirmųjų ir gavau dėstytojo darbą Vilniaus universitete – Teisės fakulteto, Darbo teisės katedroje. Ši likimo lemta, dėkinga veiklos sritis – dėstytojavimas, vėliau derinamas su pareigomis valstybės tarnyboje, mane lydėjo beveik per visą darbinės veiklos periodą – apie 40 metų, ir aš tuo labai džiaugiuosi.
Nuo 1997 m. dirbote advokatu, pasidalinkite vienu Jums svarbiausiu prisiminimų, nutikimų, įvykusių iki dabar.
1997 m., pasitraukęs iš pareigų valstybės tarnyboje, tapau praktikuojančiu advokatu, kuo, nors ir su pertraukomis, tačiau užsiimu iki šiol. Sunku išskirti ką nors neįprasto, kadangi per šį laikotarpį buvo įvairių bylų, o kiekviena ji – unikali, leidžianti susipažinti su naujais žmonėmis ir naujomis bylų aplinkybėmis.
Viena iš Jūsų praktikos sričių – darbo teisė. Kokius patarimus duotumėte asmeniui, pasirašančiam naują darbo sutartį?
Šiomis dienomis daugelis žmonių nėra linkę kantriai, nuosekliai ir iki galo perskaityti sudaromos ar darbdavio iniciatyva modifikuojamos esamos darbo sutarties tekstą. Tam yra įvairių priežasčių: būsimo darbuotojo noras greičiau įsidarbinti, pasitikėjimas darbdavio redaguotu sutarties tekstu, baimė prieštarauti dėl grėsmės prarasti darbą ir pan. Tokia atsaini pozicija vėliau gali nepasiteisinti, vesti prie konfliktinių situacijų ar darbo ginčų su darbdaviu. Todėl, pasirašant darbo sutartį, yra tiesiog būtina išnagrinėti joje surašytas tiek savo, tiek darbdavio teises ir pareigas, abipusius šalių įsipareigojimus ir kitas būsimo darbo ar veiklos sąlygas. Dėl ne iki galo išdiskutuotų darbo sutarties sąlygų, šalys ateityje gali sukonfliktuoti. Atidžiausiai nagrinėtina pasirašomos darbo sutarties dalis – sutartų būtinųjų darbo sutarties sąlygų (dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo sąlygų ir darbovietės) suformulavimas, išdėstymas. Kartais darbuotojui gali nepakakti kompetencijos suvokti darbo sutartyje išdėstytų darbo sąlygų. Tokiu atveju, darbuotojas turėtų neskubėti, nesidrovėti papildomai pasiaiškinti su darbdaviu, galiausiai, pasikonsultuoti su teisininkais, specialistais.
Atgal į sąrašą