Klientas bankrutavo: ar jam išrašyta sąskaita jau beviltiška?

Įsivaizduokite klientą, kuriam ilgą laiką tiekėte maisto produktus, valymo priemones, biuro reikmenis, apskaitos, rinkodaros ar kitas paslaugas. Kliento darbuotojai važinėjo ryškiai apklijuotais automobiliais, o jūs ne kartą lankėtės moderniame jo biure. Todėl vienas kitas vėlavimas apmokėti sąskaitą nerimo nekėlė.

Bet vieną dieną gavote pranešimą apie klientui iškeltą bankroto bylą. Pradėjus aiškintis paaiškėjo, kad jo automobiliai lizinguojami, biuras nuomojamas, įranga įsigyta išsimokėtinai. Tai reiškia, kad šiuolaikinis verslas gali atrodyti turtingas, bet beveik nieko neturėti. Tuo tarpu jūsų skolos perspektyva priklausys ir nuo to, kaip aktyviai veiksite bankroto procese.

Bankrutavo, vadinasi, neturi turto?

Juridinio asmens nemokumas ir visiškas turto nebuvimas nėra vienodos sąvokos. Įmonė gali turėti nekilnojamojo turto, atsargų, įrangos, pinigų sąskaitose, reikalavimo teisių ar debitorių, kurie patys dar nėra su ja atsiskaitę. Vertę gali turėti įmonės veiklos visuma.

Pirmiausia nemokumo administratorius turi nustatyti, kas iš tiesų priklauso bankrutuojančiai įmonei. Nuomojamas biuras, žinoma, netampa kreditoriams dalytinu turtu. Tas pats galioja lizingo bendrovei priklausantiems automobiliams ar įrangai, kurios nuosavybė nėra perėjusi skolininkui. Todėl interneto svetainė, iškabos ir automobilių parkas apie įmonės galimybes atsiskaityti pasako nedaug.

Bankroto administratorius vertina įmonės sandorius, išieško jos debitorių skolas ir gali ginčyti kreditorių interesus pažeidusius turto perleidimus. Nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas, gali kilti vadovo ar kitų asmenų atsakomybės klausimas.

Vis dėlto vien faktas, kad kreditoriams trūksta turto, vadovo asmeninės atsakomybės nesukuria. Bankrutavo įmonė, vadinasi, už jos prievoles pirmiausia atsako pati įmonė. Norint reikalauti žalos iš vadovo, reikia įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. Teisme neužtenka pasakyti, kad vadovas verslą valdė blogai ir todėl turėtų sumokėti iš savo kišenės. Vadovo atsakomybės įrodymas yra įmanomas, bet tai – jau ilgo proceso dalis.

Gavote administratoriaus laišką – kas jums iš to?

Iškėlus bankroto bylą, pavienį skolos išieškojimą pakeičia kolektyvinis procesas. Kreditorius nebegali elgtis taip, tarsi įmonė būtų tik pavėlavusi apmokėti sąskaitą. Savo reikalavimą jis turi pareikšti bankroto byloje.

Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą, kreditoriai reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus paskirtam nemokumo administratoriui turi pateikti per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo dienos. Galutinai reikalavimą tvirtina teismas.

Administratoriui nepakaks persiųsti neapmokėtos sąskaitos ir parašyti, kad įmonė skolinga. Reikia nurodyti prievolės pagrindą bei dydį, atskirai apskaičiuoti pagrindinę skolą, palūkanas, delspinigius ir kitas reikalaujamas sumas. Kartu pateikiamos sutartys, sąskaitos, užsakymai, darbų perdavimo aktai, važtaraščiai, susirašinėjimas ir kiti dokumentai, patvirtinantys, kad prievolė atsirado ir nebuvo įvykdyta.

Praleistą terminą teismas tam tikrais atvejais gali atnaujinti. Tačiau sąmoningai palikti šį klausimą teismo nuožiūrai nėra geriausia strategija. Jeigu pranešimas gautas, reikalavimas turi būti parengtas ir pateiktas laiku.

Patvirtinus kreditorinį reikalavimą kreditoriaus darbas nesibaigia. Jis turi sekti administratoriaus informaciją, domėtis nustatytu turtu, dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir vertinti priimamus sprendimus. Nemokumo administratorius administruoja bendrą procesą. Jis nėra konkretaus tiekėjo skolų išieškotojas ir neprivalo už kreditorių spręsti, kaip šiam apginti savo interesus.

Kreditorių eilė – ne eilė prie kasos

Dažnai galvojama, kad bankroto atveju pirmiausia viską pasiima Valstybinė mokesčių inspekcija ir „Sodra“, o tiekėjams lieka tuščios lentynos. Teisinė tvarka nėra tokia paprasta.

Iš įkeisto turto vertės pirmiausia tenkinamas įkaito turėtojo ar hipotekos kreditoriaus reikalavimas. Jeigu pastatas įkeistas bankui, visas jo vertės pyragas kitiems kreditoriams nėra dalijamas. Iš bankroto proceso metu sukauptų lėšų taip pat atlyginamos proceso administravimo išlaidos.

Kitų kreditorių reikalavimai tenkinami Juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatyta eile. Pirmojoje eilėje yra, be kita ko, darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais. Antrojoje – visi likę kreditorių reikalavimai. Bendroje eilėje esančių kreditorių reikalavimai tenkinami proporcingai, todėl pirmas pareiškimą pateikęs tiekėjas pirmumo teisės neįgyja. Tačiau reikalavimo nepateikęs kreditorius pats atsisako galimybės dalyvauti dalybose.

Garantinio fondo paskirtis kartais irgi suprantama per plačiai. Iš jo įstatymų nustatyta tvarka mokamos išmokos darbuotojams. Tiekėjo sąskaitos už maisto produktus, valymą, reklamą, programavimą ar kitas paslaugas iš Garantinio fondo neapmokamos.

Geriausias laikas pasirūpinti skola – iki bankroto

Bankrotas nėra pagrindas iš karto atsisakyti kreditorinio reikalavimo. Kreditorius gali atgauti visą skolą, jos dalį arba nieko. Rezultatą lemia bankrutuojančios įmonės turto vertė, jo suvaržymai, kitų kreditorių reikalavimai, administratoriaus veiksmai ir paties kreditoriaus procesinis aktyvumas.

Daug stipresnę poziciją turi tas, kuris apie riziką pagalvojo dar sudarydamas sutartį. Avansas, laidavimas, garantija, įkeitimas, nuosavybės teisės išlyga, kredito draudimas ir trumpesni atsiskaitymo terminai bankroto metu įgyja konkrečią piniginę išraišką.

Todėl kliento mokumo klausimą reikia kelti gerokai anksčiau, nei elektroniniame pašte pasirodo nemokumo administratoriaus pranešimas.