Kuo pavojinga įsitraukti į propagandą ir dezinformaciją? Ir kodėl jos tapo nuolatiniu saugumo akcentu?

Šiuolaikinėje visuomenėje informacinės ir ryšių technologijos tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi. Dėl didžiulio informacijos kiekio internete ir jo prieinamumo, informacijos tikrinimas ir kritinio mąstymo ugdymas tampa esminiu įgūdžiu, siekiant nepaklysti klaidinančios informacijos gausoje.

Agresorei rusijai pradėjus karą Ukrainoje, dažniau internete išvystame informacinio karo, propagandos ir dezinformacijos sąvokas. Šių sąvokų vartojimas nėra atsitiktinis – jų sąveika svarbi rusijos valstybės valdymo priemonių kontekste. Po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir 2016 bei 2024 metų JAV prezidento rinkimų, šis klausimas atsidūrė šiuolaikinių politinių diskusijų ir mokslinių tyrimų dėmesio centre. Nors Vakarų komentatoriai dažnai pervertina rusijos informacinių operacijų pasiekiamumo ribas ir veiksmingumą, kremlius neabejotinai turi didelių ambicijų informacijos srityje.

Kaip tai pasireiškia realybėje?

Pagrindinis priešiškos valstybės žiniasklaidos naratyvo elementas prieš Lietuvą yra jos vaizdavimas kaip vienos iš labiausiai rusofobiškų šalių Europoje. Tokie teiginiai grindžiami tariama rusakalbių diskriminacija ir socialine atskirtimi. Taip pat, rusija lygina šią tarimą rusofobiją su genocidu, teigdama, kad rusijos tautybės asmenys Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse šiuo metu patiria tai, ką žydai patyrė Antrojo pasaulinio karo metu.

Kelerius metus iš eilės su kremliumi susijusi Lietuvos žiniasklaida susitelkia į visuomenės nusivylimo ir susiskaldymo gilinimą pasinaudodama gegužės 9-osios „Pergalės dienos“ minėjimu. 2024 m. šis minėjimas buvo naudojamas kaltinant Lietuvos valdžią, ypač prezidentą G. Nausėdą, istorijos negerbimu ir rusakalbių bendruomenių nutolimu. Nors dauguma žmonių šios „šventės“ minėjimo progai nešė gvazdikus į karių kapines, atsirado ir tokių, kurie rado savitų būdų ją simbolizuoti ir palaikyti. Pavyzdžiui, dėvėdami dryžuotus oranžinės ir juodos spalvos šalikus ir marškinėlius, primenančius Georgijaus juosteles.

Taip pat, viena iš stipriai reklamuojamų temų buvo reakcija į ekskandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus Eduardo Vaitkaus valstybinio apdovanojimo atėmimą po jo vizito į Baltarusiją (taip pat ir į patį vizitą). Kremliui prijaučiantys balsai vyriausybės veiksmus įvardijo kaip politiškai represyvius ir autoritarinius, teigdami, kad bet koks nesutikimas su oficialiomis nuostatomis yra neproporcingai baudžiamas. Vaitkus buvo vaizduojamas ne kaip kontraversiška asmenybė, o kaip valstybės perteklinio veikimo taikinys, taip sustiprinant teiginius apie demokratijos nuosmukį.

Visi šie žiniasklaidos naratyvai siekia didinti visuomenės nusivylimą, skaldyti ją ir kelti abejonių valdžios vertybėmis bei veiklos kryptingumu. Propagandos ir dezinformacijos sklaida sudaro palankias sąlygas vykdyti kitus sunkius nusikaltimus, tokius kaip šnipinėjimas.

Atsakomybė už šnipinėjimą

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) XVI skyriuje greta kitų nusikaltimų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką, BK 119 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šnipinėjimą.

Straipsnio 1 dalyje nustatyta šio nusikaltimo pagrindinė sudėtis – už sunkų nusikaltimą, šnipinėjimą, atsako tas, kas, turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai, pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui. Už šią veiką nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų.

BK 119 straipsnio 2 dalyje nurodyta kvalifikuota šnipinėjimo sudėtis, kurioje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už labai sunkų nusikaltimą. Joje nustatyta, kad atsako tas, kas ne savo iniciatyva, kaip šio straipsnio 1 dalyje, o jau vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją. Už šią veiką nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo 6 iki 15 metų.

Šnipinėjimo nusikaltimų tyrimo metodika ir daugelis kitų aspektų nėra viešai prieinami, kas yra suprantama, atsižvelgiant į šio nusikaltimo sunkumą bei renkamų duomenų jautrumą. Tačiau baudžiamoji atsakomybė aktualizavosi kartu su išaugusiomis geopolitinėmis įtampomis.

Vienas iš ryškiausių šios normos taikymo pavyzdžių – Algirdo Paleckio byla. Kaip skelbta 2020 m., buvęs politikas kartu su kitais asmenimis, veikdamas organizuotoje grupėje su rusijos federacijos žvalgybos darbuotoju, nuo 2017 m. iki 2018 m. rinko informaciją, dominančią rusijos žvalgybą. Už tai gavo atlygį – tiek piniginį, tiek pagalbą megzti kontaktus su rusijos politinių partijų atstovais. 2023 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegija paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį dėl šnipinėjimo rusijos federacijos žvalgybai.

Tai rodo, jog šnipinėjimas nėra teorinė grėsmė – tai reali, aktyvi veikla, kelianti pavojų valstybės nepriklausomybei, saugumui ir konstitucinei tvarkai.

Kaip renkama informacija?

Šnipinėjimo pasaulis nebėra toks, koks buvo anksčiau. Senosios mokyklos Šaltojo karo šnipai – paltus dėvintys, cigaretes rūkantys agentai, kurie sudarinėdavo slaptus sandorius ir palikdavo užkoduotus pranešimus išskobtuose medžių kamienuose – didžiąja dalimi išnyko, išėjo į pensiją arba mirė. Jų vietą užėmė naujos kartos žvalgybos agentūros pareigūnai, kurie mažiau primena Džeimsą Bondą, o labiau – Jūsų kaimyną, kolegą ar žmogų, kuris kavinėje ramiai naršo telefone. Jie įsilieja į aplinką, lieka nepastebėti, tačiau jie yra, ir renka reikalingą informaciją įvairiausiais būdais.

Seniausias metodas – žmogiškieji šaltiniai, kai pasikliaujama šnipais ir žvalgybos pareigūnais, kurie naudoja savo protą ir talentą su techninių operacijų pagalba. Viena iš šių technologijų – bepiločiai orlaiviai (dronai), kurie iš pradžių buvo tik nišinis įrankis mėgėjams ar fotografams. Tačiau atsižvelgus į jų mažą dydį, pažangumą ir prieinamumą, ilgainiui išsivystė į universalią platformą, skirtą trikdyti ir šnipinėti, kuri pranoko tradicinį šnipinėjimą.

Tačiau, net ir technologiškai pažangiais laikais, slaptas bendravimas ir informacijos rinkimas išlieka itin svarbus. Todėl informacijos perdavimas remiasi slaptu bendravimu arba techniškai pažangiais įrenginiais, pavyzdžiui, nematomais rašalais arba mažais mikropunktukais (mažos, beveik akimi nepastebimos nuotraukos ar dokumento kopijos), arba saugių pranešimų siuntimą ir gavimą naudojant specialią technologiją (dažnai paslėptą arba netgi užmaskuotą, kad atrodytų kaip kasdieniniai daiktai).

Tam tikra prasme šnipai sukuria savo kalbas. Tai yra kriptografija – žinučių šifravimas arba dešifravimas slaptu kodu, kurį suprasti gali tik tie žmonės, kuriems žinutė buvo skirta. Klasikinis pavyzdys nacistinės Vokietijos Antrojo pasaulinio karo metu naudota „Enigma“ mašina, leidusi užkoduoti pranešimus taip, kad tik turintieji identišką „raktą“ galėtų juos perskaityti. Taigi, informacijos rinkimo būdai kinta, todėl žvalgybos agentūros ir jų šnipai privalo nuolat tobulėti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Pabaigai: kaip galite užkirsti kelią?

Nors visuomenė tampa kritiškesnė pasiekiamai informacijai, tačiau manipuliavimas viešąją nuomone vis dar išlieka neišvengiama viešosios erdvės dalimi. Propaganda ir dezinformacija išlieka bene svarbiais įrankiais šnipinėjimo pasaulyje, kadangi jos leidžia ne tik daryti įtaką visuomenės nuomonei bei formuoti palankų informacinį lauką, bet ir silpninti pasitikėjimą institucijomis bei skatinti vidinius konfliktus.

Pastebėję propagandinius ar dezinformacinius straipsnius, nepraleiskite to pro akis. Apie tai greitai ir nesunkiai galite praneškite „DigiRes“ iniciatyvai: (https://digires.lt/praneskite-apie-dezinformacija/).

Taip pat, jei turite informacijos apie kilusias ar galinčias kilti grėsmes valstybės saugumui – nedelskite kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (https://www.vsd.lt/pateikti-pranesima-apie-gresmes/).