Laikinas nuosavybės teisės apribojimas: ką svarbu žinoti?

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas – tai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) įtvirtinta procesinė prievartos priemonė, susijusi su tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta žmogaus teise į nuosavybės neliečiamumą. Baudžiamojo proceso metu nuosavybės teisė gali būti apribota visa apimtimi, uždraudžiant turtą valdyti, naudotis ar disponuoti juo, ir gali būti apribota dalinai (pvz., uždraudžiant turtu disponuoti, bet leidžiant juo naudotis).

Kaip ir kiekviena procesinė prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisės apribojimas turėtų būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė siekiant tam tikrų proceso tikslų. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72-3 straipsnyje (išplėstinis turto konfiskavimas) nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Minimi laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindai yra alternatyvūs ir šios procesinės prievartos priemonės taikymui pakanka nustatyti bent vieną iš jų.

Siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai procese yra ar gali būti pareikštas civilinis ieškinys ir kai kyla grėsmė, jog nepritaikius šios priemonės baudžiamojo proceso dalyvis gali paslėpti, sunaudoti, sunaikinti turimą turtą ar kitaip trukdyti procesui bei pažeisti civilinių ieškovų teises į žalos atlyginimą. Prašomo apriboti turto vertė turi būti proporcinga civilinio ieškinio dydžiui. Nutarime privalo būti nurodytas asmuo, kurio ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti laikinai apribojama nuosavybės teisė. Taigi, apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala dėl tiriamos nusikalstamos veikos galimai buvo padaryta, kokia yra konfiskuotino turto vertė, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą nei būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti. Tuo atveju, jei procesinės prievartos priemonės apimtis yra neadekvati ir neproporcinga konfiskuotino turto vertei ar galimų civilinių ieškinių dydžiui, tokios procesinės prievartos priemonės taikymas atitinkamoje dalyje turi būti panaikintas.

Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas, kai yra pagrindas manyti, kad asmens turtas yra padarytos nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas ir jis, procesui pasibaigus teismo nuosprendžiu, gali būti konfiskuotas, paimant jį valstybės nuosavybėn (BK 72 str.). Nusikalstamos veikos padarymo įrankis – tai daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikalstamą veiką. Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos padarymo priemonė – tai daiktas, kuris pats nenaudojamas darant nusikalstamą veiką, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams atlikti. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Įstatymas imperatyviai numato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuotas visais atvejais. Taip pat įstatyme numatyti pagrindai (situacijos), kuomet gali būti konfiskuojamas ir kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas, todėl nuosavybės teisės apribojimas gali būti taikomas ne tik įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atžvilgiu, bet ir kito turto savininko ar teisėto valdytojo atžvilgiu.

Baudžiamasis įstatymas taip pat numato galimybę taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – išplėstinį turto konfiskavimą. BK 72-3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Teismų formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas esant visoms šioms sąlygoms: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokį turtą; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.

Teismų formuojamoje praktikoje akcentuojama, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti ne tik bausmes, bet ir kitokias teisinio poveikio priemones, be kita ko, tokias, kuriomis siekiama ne nubausti asmenį, o atkurti teisingumą ir konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką, riboti ir mažinti nusikalstamumą, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams. Asmuo, įgijęs nuosavybę nusikalstamu būdu, negali tikėtis, kad tokiu būdu įgyta nuosavybė bus ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, todėl įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti veiksmingą visos visuomenės apsaugą nuo nusikalstamų veikų, gali nustatyti ir tokias teisinio poveikio priemones, kurias taikant iš asmens, padariusio turtinės naudos teikiančią nusikalstamą veiką, valstybės nuosavybėn gali būti paimamas turtas, įgytas nusikalstamu būdu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. spalio 12 d. nutarime pažymėjo, kad asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, iš kurios jis turėjo turtinės naudos, taikant tokią teisinio poveikio priemonę, kuria valstybės nuosavybėn paimamas kitas nusikalstamu būdu, bet ne iš tos nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis pripažintas kaltu, įgytas turtas, nėra sprendžiama, iš kokios kitos konkrečios nusikalstamos veikos jis tą turtą įgijo, taip pat nėra sprendžiamas bausmės už tą kitą konkrečią nusikalstamą veiką paskyrimo klausimas. Siekiant taikyti šią teisinio poveikio priemonę, asmuo (įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis) neturi būti pripažintas kaltu padaręs dar ir kitą konkrečią nusikalstamą veiką, iš kurios jis galėjo įgyti turto, kuris yra neproporcingas jo teisėtoms pajamoms ir kurį siekiama konfiskuoti. Asmuo, kuriam siekiama taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, neturi įrodinėti, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, jis turi pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumą ir tik tada, kai prokuroras ir teismas, vykdydami savo įgaliojimus, surenka pakankamai duomenų (įrodymų), leidžiančių manyti, kad teisėtų asmens pajamų neatitinkantis turtas yra įgytas nusikalstamu būdu, gali būti taikomas išplėstinis turto konfiskavimas, o tokios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo užtikrinimui baudžiamajame procese gali būti taikomas nuosavybės teisės apribojimas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas ikiteisminio tyrimo metu skiriamas prokuroro nutarimu, o perdavus bylą į teismą – teismo nutartimi. Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius. Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas, o nuo 2023 m. birželio 1 d., įsigaliojus BPK 122, 151, 167 ir 225 straipsnių pakeitimo įstatymui, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas ir tiriant, nagrinėjant tam tikras apysunkes nusikalstamas veikas kaip nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas, šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų ar strateginių prekių kontrabanda ir t. t. Šiuo atveju išryškėja šios procesinės prievartos priemonės trūkumas, kadangi laikinos nuosavybės teisės apribojimo taikymas gali tęstis ilgą laiką bei gali būti nepagrįstai ribojama savininko teisė. Dėl šios priežasties neretai sulaikyto turto rinkos vertė itin sumažėja, tokiu būdu sukeliant neproporcingą naštą asmenims, kuriems ši procesinė prievartos priemonė yra pritaikyta.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą galima taikyti ne tik įtariamiesiems (kaltinamiesiems), bet ir jų tėvams, globėjams, rūpintojams ar kitam juridiniam asmeniui (pvz., galimo kaltininko darbdaviui), kurie materialiai atsakingi už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus, bei fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie turi BK 72 ir 72-3 straipsniuose nurodytą konfiskuotiną turtą. Atsižvelgiant į tai, praktikoje atsiranda daug problemų sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės teisėtumo sąžiningų asmenų, nesusijusių nusikalstama veika, atžvilgiu. Kaip pavyzdys pateikiama situacija, kai vogtas automobilis parduodamas trečiajam asmeniui, kuris neturi nieko bendra su padaryta nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės įgijimo teisėtumo klausimą gali išnagrinėti tik teismas, prokuroras ikiteisminio tyrimo stadijoje konkrečiu atveju individualiai gali nuspręsti skirti ar neskirti laikiną nuosavybės apribojimą. Taigi, susiklosčius aptartai situacijai, nuosavybės teisės apribojimas gali būti pritaikytas ir sąžiningam automobilio įgijėjui, kurio teisių ir interesų įgyvendinimas baudžiamajame procese bus gan ribotas.

Asmuo, kurio nuosavybės teisės laikinai apribota, turi teisę apskųsti prokuroro nutarimą dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis skundžiama apygardos teismui, o šio teismo priimta nutartis šioje stadijoje yra galutinė ir neskundžiama.

Teisinėje praktikoje pažymima, kad ši procesinė prievartos priemonė yra susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių – teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai, t. y. šią procesinę prievartos priemonę skiriantis (taikantis) įgaliotas subjektas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų patenkintas civilinis ieškinys ar galimas turto konfiskavimas, bet ir į tai, ar laikinai apribojus asmens teises nebus pažeisti proporcingumo, teisėtumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-28 nutartis Nr. 1N-173/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apibendrinimas dėl kai kurių nuosavybės teisių apribojimo baudžiamajame procese aspektų (I), publikuotas „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m. ir kt.).

Visgi pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo subjektai skubotai taiko šią procesinę prievartos priemonę iki galo neišnagrinėję visų aplinkybių. Dažnu atveju nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas automatiškai ir tik paskyrus asmeniui laikiną nuosavybės teisės apribojimą, toliau yra aiškinamasi tokio turto įgijimo, valdymo, naudojimo teisėtumas. Taip pat ikiteisminio tyrimo stadijoje nuosavybės teisės ribojimas dažnu atveju taikomas remiantis pirmine prielaida, jog šis turtas gali būti nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, nevertinant kitų objektyvių duomenų. Tokios situacijos nėra suderinamos su asmens teise į nuosavybę, jos neliečiamumą, nekaltumo prezumpcija bei BPK 11 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu.