Moters teisė pasirinkti pavardę: Kregždei – taip, Šarkai – ne

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) vasario 26 d. priėmė reikšmingą sprendimą dėl moterų pavardžių rašybos taisyklių. Teismas patvirtino, kad Teisingumo ministerijos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nustatytos taisyklės, ribojančios galimybę moterims pasirinkti pavardę su galūne -a, neprieštarauja Konstitucijai ir Civiliniam kodeksui. Taigi, tokios pavardės moterys ir toliau negalės pasirinkti. Šis sprendimas sustiprina esamą asmenvardžių rašymo tvarką, pabrėždamas taisyklingos lietuvių kalbos svarbą valstybės apsaugai ir kontrolei.

LVAT sprendime akcentuojama, kad lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimas viešajame gyvenime turi atitikti kalbos sistemai, tradicijai ir raidai būdingus požymius, tokius kaip asmenvardžių klasifikavimas pagal giminę. Teismas pažymėjo, jog pavardžių formavimas grindžiamas objektyviais moksliniais kriterijais, atsižvelgiant į asmens tautinę tapatybę, ir nėra pagrindo teigti, kad kuri nors piliečių grupė turi siauresnes ar platesnes teises pasirinkti pavardės formą.

Giminės nepasirinksi

Ginčai dėl moterų pavardžių darybos Lietuvoje tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius. Dar 2003 m. VLKK patvirtino taisykles, numatančias, kad moterų pavardės turi atitikti lietuvių kalbos dėsningumus ir klasifikaciją pagal giminę. 2016 m. Teisingumo ministerija šias taisykles įtraukė į oficialią pavardžių keitimo tvarką. Per pastaruosius metus ne kartą mėginta šias taisykles ginčyti teismuose, tačiau nei 2021 m., nei 2023 m. bylų nagrinėjimai nesukėlė jų pakeitimų. Taip neįvyko ir šiemet.

Ką reiškia „asmenvardžių klasifikavimas pagal giminę“? Kad egzistuoja vyriškos ir moteriškos giminės pavardės? Žinoma, aiškinimuisi, kuri iš dviejų pavardžių Kazlauskas ir Kazlauskienė yra vyriška, o kuri – moteriška, laiką gaištų tik žmogus, kuris niekada nesimokė lietuvių kalbos. Bet jeigu pavardė yra, pavyzdžiui, Lingė ar Kregždė?

Tai yra ir moteriškos giminės žodis, ir vyriškos giminės pavardė, todėl drįstu teigti, kad šiuo atveju klasifikavimo pagal giminę kriterijus neaktualus skirtumui tarp vyriškų ir moteriškų pavardžių, kurių galūnė -ė.

Nepaisant to, pavardėms su galūne -ė (o tiksliau, moterims, kurių sutuoktinio ar tėvo pavardės galūnė yra -ė), minėtu VLKK nutarimu buvo ir tebėra sukurta išskirtinė padėtis, nes jos, lyginant su kitomis moterimis, kurių sutuoktinių ar tėvo pavardės galūnė nėra -ė, turi teisę pasirinkti tokią pačią pavardę kaip sutuoktinio ar tėvo.

Jeigu manote, kad siūlyčiau vyro, pavarde Kazlauskas, sutuoktinei teisės aktais suteikti teisę rinktis pavardę Kazlauskas, tai atsakysiu, kad jeigu vyro pavardė nėra lietuviškas moteriškos giminės žodis, tai suteikti teisę moteriai pasirinkti vyrišką pavardę būtų nepriimtina, bet ne dėl kokių nors pavardžių darybos tradicijų, o dėl dabartinės lietuviškos gramatikos specifikos (gal Kazlauskas būtų dėl to nepatenkinta, bet tektų ilgai aiškintis, ar žodyje „nepatenkinta“ netrūksta vienos raidės).

Kaip ė diskriminuoja a

Grįžtant prie moterims, kurių sutuoktinių pavardės galūnė yra -ė teisės aktais, sukurtos išskirtinės padėties, pabrėžtina, kad ši padėtis yra išskirtinė moterų, kurių sutuoktinių (vyrų) pavardės galūnė yra -a (pavyzdžiui, Aušra, Šalna, Šarka), atžvilgiu, nors neegzistuoja joks objektyvus pagrindas riboti moterų, kurių sutuoktinių pavardės galūnė yra -a, teisę rinktis tokią pačią pavardę kaip sutuoktinio (sunku būtų patikėti, kad egzistuoja įrodymai, jog ar balsė „ė“ kaip pavardės galūnė yra tradiciškesnė ar lietuviškesnė nei „a“).

Juk pavardę su galūne -a įmanoma lygiai taip pat linksniuoti kaip ir pavardę su galūne -ė, o ir suvokti, apie kokios lyties asmenį konkrečiame kontekste kalbama (jeigu nėra būtina aiškintis pagal asmens kodą), galima pagal asmens vardą.

Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad LVAT, konstatuodamas, kad nėra pagrindo teigti, jog kuriai nors Lietuvos Respublikos piliečių grupei šiuo aspektu yra suteikiamos siauresnės ar platesnės apimties teisės pasirinkti pavardę ir (ar) jos formą, švelniai tariant, neįsigilino į tai, kad moterys, kurių sutuoktinio ar tėvo pavardės galūnė yra -a, yra diskriminuojamos moterų, kurių sutuoktinio ar tėvo pavardės galūnė yra -ė, atžvilgiu, t. y. moterims, kurių sutuoktinio ar tėvo pavardės galūnė yra -a, pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnį, nepagrįstai suteikiamos siauresnės apimties teisės pasirinkti pavardę ir (ar) jos formą nei moterims, kurių sutuoktinio ar tėvo pavardės galūnė yra -ė.

Gal dar ne viskas prarasta?

Norėtųsi atkreipti dėmesį tų, kurie įsikibę tradicijų ir jau pamiršę, kad po to, kai buvo priimtas VLKK 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“, kuris buvo pagrįstas „visuomenės reiškiamomis nuomonėmis“ ir Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos siūlymu dėl moterų pavardžių darymu, Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – susituokę Lietuvos Respublikos piliečiai ne tik Europos Sąjungoje, bet ir kitose pasaulio valstybėse susidūrė su problemomis įrodyti, kad nevienodos abiejų sutuoktinių lietuviškos pavardės nereiškia, kad asmenys nėra nesusituokę. Tų problemų būtų buvę žymiai mažiau, jeigu moterys, kurių sutuoktinių pavardžių galūnės ne tik -ė, bet ir -a, būtų galėjusios pasirinkti vyro pavardę (ir parinkti šią pavardę dukroms).

Na, ir pabaigai – ar aš būčiau norėjęs, kad mano sutuoktinė rinktųsi pavardę Ivoška? O tai, atleiskite, nėra (neturėtų būti) nei mano, kaip sutuoktinio, nei uošvienės ar juo labiau teismų (net ir pačių vyriausių), nei VLKK reikalas – tai yra (turėtų būti) bet kurios moters (sutuoktinės), kurios sutuoktinio pavardės galūnė -a, pasirinkimo teisė.

Kurią, nepaisant to, ką nusprendė LVAT, tikrai dar galima apginti, jeigu įžvelgiate moterų ir vyrų lygių galimybių pažeidimą dėl to, kad Lietuvoje vyras gali turėti pavardę, kuri yra moteriškos giminės žodis, o už to vyro ištekėjusi moteris tokios pavardės pasirinkti negali.