Neriboti kriminalinės žvalgybos pajėgumai – kokios grėsmės kyla verslui?

2021-04-19

Edgaras Dereškevičius

Šiandien pasitaiko visuomenės nuomonių, jog Lietuvos teisėsauga persekioja vien kriminalinius nusikaltėlius, dirbamas sunkus ir alinantis, paprastai net nematomas darbas. Taip pat neretas yra įsitikinęs, kad jo Konstitucijoje įtvirtintos teisės į asmens, turto neliečiamybę yra puikiai apsaugotos. Nemaža dalis visuomenės, o tai reiškia, kad ir verslu užsiimantys ūkio subjektai, jų valdymo organai ir vadovai, yra tikri, jog be teismo leidimo į jų asmens veiksmų vystymąsi ir pajamų ar turto cirkuliavimo procesus  niekas neturi teisės kištis ir jie yra absoliučiai saugūs. Iš tiesų taip ir turėtų būti. Nes būtent moderni, vakarietiška baudžiamojo proceso tradicija, įdiegta garbių teisės mokslininkų, dar 2002 m. bendradarbiaujant su įstatymų leidėjais, buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme Nr. IX-785. Šis kodeksas, o ir iš jo išplaukiančios tuomet dar operatyvinės veiklos (dabar —  kriminalinės žvalgybos veikla) panaudojimo baudžiamajame procese principai iš tiesų buvo nukreipti pagarbos žmogaus teisėms, procesinės prievartos teisėtumo bei aiškios baudžiamosios tvarkos linkme.

Deja, bėgant metams, vykdant teisėsaugos įstaigų reformas, fiziškai mažinant pareigūnų skaičių, karpant teisėsaugos įstaigų finansavimą, iškilo poreikis dedant mažiau intelektinių pastangų bei fizinio darbo (kitų, nei slaptas telefoninių pokalbių pasiklausymas, slaptų metodų naudojimas), atlikti tą patį statistinį tyrimų skaičių, atskleisti vis didėjantį galimai nusikalstamų veikų kiekį. Iš čia ir kilo jėgos struktūrų (STT, FNTT, policijos, o ypač — prokuratūros, teismų) poreikis paprastinti Lietuvos žmogaus teisių ir laisvių kruopštaus saugojimo procesą, procesinio intervencinio pobūdžio priemonių reglamentavimą. Jis šiandien lygus formaliam minimumui arba, galima sakyti, baziniam žmogaus teisių apsaugos lygiui.

Norėdami suvokti realią padėtį, kiek jūs ir jūsų turtas yra apsaugotas nuo kriminalinės žvalgybos subjektų intervencijos teoriškai, mintyse pabandykite palyginti, kiek galėtumėte sau finansiškai leisti, jei jūsų pajamos atitiktų pareiginės algos bazinį dydį (šiandien – 177 EUR). Gaunant tokias pajamas, atitinkančiu joms lygiu yra garantuojamas jūsų asmens ir turto neliečiamumas Lietuvoje šiuo metu.

Formaliosios žmogaus teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (kuria remiamasi priimant bet kokį teismo sprendimą), yra likusios deklaratyvių tezių lygmenyje. Susidūrus su kodifikuotais, per 20 metų absoliučiai „patobulintais“ įstatymais, kurie reglamentuoja kiekvieno Lietuvoje esančio fizinio ar juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, paaiškėja, jog nėra praktiškai jokios realios begalinės jėgos kontrolės, jokių konkrečių kriterijų, kuriais remiantis būtų įmanoma įsitikinti inicijuojamos procesinės prievartos poreikiu. Įstatymuose paprasčiausiai nebeliko nuostatų, įgalinančių realiai patikrinti teisėsaugos veiksmų teisėtumą, nes nustatyti tokie trumpi terminai (7 dienos), kad jokios profesionalios teisinės pagalbos neįmanoma užtikrinti.

Apskundimo procedūrose, kurių metu būtina įvertinti konkrečių pavaldžių pareigūnų veiksmus ar sprendimus, dalyvauja tų pačių institucijų, nesuinteresuotų, kad į viešumą patektų vidinių struktūrų problemos, vadovai, kurie probleminius klausimus slepia po formalių tezių priedanga. Ikiteisminio tyrimo teisėjai yra priklausomi nuo karjeros valstybės tarnyboje bei poįstatyminiais teisės aktais ir praktine veikla yra įpareigoti bendradarbiauti tarpinstituciniu lygmeniu, o ne konstatuoti pareigūnų darbo trūkumus ar veiklos broką, todėl žmogaus teisių pažeidimus tiria ypač formaliai. Galima manyti, kad jie toli gražu nėra suinteresuoti savo, kaip absoliučiai nepriklausomo arbitro, vaidmenį atlikti nepriekaištingai ir principingai. Nors, kaip savotiško nepriklausomo procesinės prievartos teisėtumo tikrintojai, kiekvienu atveju privalėtų objektyviai ir principingai įvertinti kiekvieną žmogaus teisių pažeidimo atvejį, kuomet iškeliamas žmogaus ar juridinio asmens teisių pažeidimo faktas.

Taigi, susidaro terpė, kurioje vyrauja absoliutus teisės taikymo procesų rūkas, iššauktas beprecedenčių teisėsaugos institucijų galių praktiškai nevaržomo realizavimo.

Štai keletas LR kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnyje vykdydamos kriminalinės žvalgybos perliukų. Neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų nutarimus. Tai reiškia, kad kriminalinė žvalgyba galima nesant teismo nutarties. Pagal kitą to paties straipsnio dalį pasirodo, jog kriminalinei žvalgybai reikalinga informacija iš juridinių asmenų, kuriai gauti motyvuota teismo nutartis nereikalinga (o kokiais atvejais nereikalinga – neaišku), gaunama kriminalinės žvalgybos subjekto prašymu.

Pagal 10 straipsnį, elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas, net ir žinant apie tokią kontrolę vienam iš jų, reikalauja motyvuotos teismo nutarties, išskyrus atvejus, kai asmuo paprašo arba sutinka su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, paslaugomis ir įrenginiais.

Tačiau ką šiuo atveju reiškia „asmuo sutinka“? Ar būtinas rašytinis, pavyzdžiui, jūsų vadovaujamo ūkio subjekto vadovo sutikimas, ar pakanka žodinio – įstatymas taip pat nereglamentuoja. Todėl jūsų komercinio partnerio elektroniniais ryšio tinklų įrenginiais perduodama komercinę paslaptį sudaranti informacija be jokio teismo leidimo patenka teisėsaugos įstaigos dispozicijai, nepraėjus jokio faktinės ir teisinės kontrolės filtro.

Dar vienas aptariamo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintas perliukas, viena vertus, sako, jog techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka (t.y. jūsų telefoninių pokalbių pasiklausymą), slaptą pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūrą, pašto siuntų kontrolę ir paėmimą, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, įvertinus pateiktus duomenis. Tačiau kita to paties straipsnio nuostata, įstatymo leidėjui neapibrėžiant jokių neatidėliotinų atvejų sąvokos, leidžia atlikti minėtus veiksmus vadovaujantis vien prokuroro nutarimu. Jis, per dvi paras surašęs formalų ir nebūtinai motyvuotą bylos medžiaga, prašymą, pasitvirtina savo veiksmų formalųjį teisėtumą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuriam įstatymas nenumato jokios pareigos ar juolab jokių konkrečių kriterijų, kuriuos šis privalėtų patikrinti, prieš uždėdamas savo, kaip teisėjo, rezoliuciją ant priimamos nutarties šiuo klausimu.

Galite įsivaizduoti, kaip tokiu atveju elgsis teisėjas, kurio neseniai Teisėjų taryba neteikė Prezidento dekretu atleisti iš pareigų dėl jo veiksmų, aiškiai žeminančių teisėjo vardą. Dar didesnis šokas gali apimti supratus, jog aprašomo straipsnio 5 dalyje numatytų veiksmų pratęsimas sankcionuojamas ta pačia tvarka kaip ir šių veiksmų skyrimas, o pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju veiksmus pratęsti galima ne ilgesniam negu 12 mėnesių nustatytam laikotarpiui.

Pagal minimą įstatymą, tais pačiais „neatidėliotinais atvejais“,  paprasčiausiu prokuroro nutarimu kriminalinės žvalgybos subjektai, įgavę teisę slapta patekti į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, gali atlikti jų apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus ir juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, nepranešant apie jų paėmimą. Šioje vietoje pabrėžtina, kad kol kas jokios institucijos, tikriausiai, niekada nesidomėjo, kodėl per pastaruosius keletą metų straipsnyje  aprašomų  prokurorų nutarimais paremtų „neatidėliotinų atvejų“ statistinis skaičius ir poreikis yra žymiai didesnis nei teismo sankcionuotų atvejų skaičius.

Atsakymas itin paprastas – kam veikti sudėtingai ir kiekvienu atveju teisme apginti inicijuojamų veiksmų pagrįstumą, jei galima supaprastinta tvarka formalų nutarimą, leidžiantį atlikti inicijuojamus slaptus veiksmus,  neįvertinant tokio poreikio realumo, gauti iš prokuroro, su kuriuo  bendradarbiaujama ir klausoma jo žodinių ar rašytinių nurodymų, kuria linkme sukti tyrimą? Toks reiškinys, kaip nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, pasirodo, Lietuvoje yra  sankcionuojami prokuroro pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą ir joks teismas tokiems veiksmams įgalinti nėra reikalingas. Blogiausiu atveju, jei prokuroras atsisako veiksmus sankcionuoti, tą padaro jo vadovas – aukštesnysis prokuroras: vyksta žaidimas be pralaimėjimo.

Paradoksalu, bet lygiai tas pats pasakytina tiek apie kontroliuojamo gabenimo, tiek apie slapto sekimo sankcionavimą. Nei teismo, nei kitokio leidimo nereikia net 3 (trijų) mėnesių sekimo terminui. Ir tik jam pasibaigus, jei iškyla poreikis jį dar pratęsti, pratęsimą sankcionuoja teisėjas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Čia vienintelė prošvaistė – sekimo negalima tęsti ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Šių veiksmų kontrolė pasireiškia vien tuo, jog sankcionavus sekimą arba jį pratęsus, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas arba įgaliotas vadovo pavaduotojas vieną teikimo egzempliorių ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sankcionavimo išsiunčia (perduoda) generaliniam prokurorui arba jo įgaliotam Generalinės prokuratūros prokurorui.

Dažnam jūsų sunku įsivaizduoti savo ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, kai jis nuolat stebimas, pavyzdžiui, net dvejus metus iš eilės. Įsigilinus į šias žmogaus ar juridinių asmenų teisių neproporcingo ribojimo procedūras, iškyla dar didesnės abejonės, kai iš aprašomo teisės akto galima suprasti, jog kriminalinės žvalgybos „kontrolė“ pasireiškia iš teismo gautos nutarties teisėsaugos įstaigos vadovo ar jo pavaduotojo iniciatyva, kuomet procedūra baigiama formaliu jos persiuntimu į LR generalinę prokuratūrą.

Galų gale, kalbant apie kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo ypatumus, būtina pabrėžti, kad pagal įstatymo  19 straipsnio  naujausią redakciją, neįmanoma sužinoti, kokia informacija, kiek laiko apie jus rinkta bei kokiais metodais tai daryta. To nesužinosite net po kriminalinės žvalgybos atlikto tyrimo, nes duomenys apie informacijos rinkimo būdus, priemones ir jų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, yra neteikiami.

Galima teigti, kad įstatyme įtvirtinant absoliučiai deklaratyvią nuostatą — „Panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą“ —  iš mūsų, Lietuvos Respublikos gyventojų, atimama elementari teisė net ir po aprašyto itin sudėtingo pobūdžio procesinės prievartos masto panaudojimo sužinoti, ar pagrįstai ir teisėtai šie veiksmai buvo atliekami.

Todėl lieka tik gerai įsigilinti ir įsisąmoninti, kaip arti mūsų yra šiame straipsnyje aprašyta procesinė prievarta ir kokio ji masto gali būti. Kelti klausimus įstatymų leidėjams galėsime tik tada, kai visi suprasime realų ir nuolatinį pavojų esminėms žmogaus teisėms – asmens ir turto neliečiamybės principams, taip pat itin trapią ribą tarp to, kas leistina ir to, kas draudžiama galiojančia teisine reglamentacija. Kol kas, kiekvienas iš jūsų dėl „neatidėliotinų priežasčių“ gal būti praktiškai neribotai ir slaptai sekamas kiekviename žingsnyje. Tokiais atvejais verta pasirūpinti tinkama teisine pagalba, kurią suteikti gali tik kvalifikuoti ir šią sritį išmanantys specialistai.

Ilgametę patirtį įtariamųjų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo praktikoje dėl finansinių nusikaltimų tyrimo turintys advokatų profesinės bendrijos „Constat“ gynėjai suteiks visapusišką konsultaciją:

  • Ar kriminalinės žvalgybos veiksmai (slapti ikiteisminio tyrimo veiksmai) buvo tinkamai sankcionuoti;
  • Ar buvo faktinis bei teisinis pagrindas slaptų veiksmų atlikimui;
  • Kaip elgtis netikėtu pirminio kratos ar poėmio momentu;
  • Kokių procesinių dokumentų iš tyrėjų pareikalauti iki proceso veiksmų pradžios;
  • Kokių procesinių dokumentų (nuorašų) pareikalauti po ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo;
  • Kaip elgtis, gavus įtariamojo procesinį statusą;
  • Kaip elgtis, kviečiamam liudyti specialaus liudytojo statusu ikiteisminio tyrimo metu;
  • Ar galima ir kokia apimtimi bei pagrindu skųsti ikiteisminio tyrimo veiksmus;
  • Ar yra teisinės prielaidos nutraukti ikiteisminį tyrimą asmens atžvilgiu.

„Constat“ gali suteikti neatidėliotiną bei savalaikę gynybą ikiteisminiuose tyrimuose juridiniams asmenims, juridinių asmenų organų nariams bei vadovams. Susisiekite: el. paštu: edgaras.dereskevicius@constat.lt; tel. nr.: +370 686 46 012.