Eglė Šulcienė
Netesybos – prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Paprastai šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi nustatytos netesybos nurodo būsimus kreditoriaus nuostolius, kurie gali būti minimalūs. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas. 
Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai iš tiesų sutartį sudarantis asmuo neturi realių galimybių ne tik derėtis, bet ir daryti įtaką konkrečioms sutartinėms nuostatoms, tuo labiau – nustatančioms netesybas. Be to, dažnai sutartys sudaromos ir prisijungimo būdu, kai tokia galimybė pakeisti sutartines nuostatas apskirtai nenumatyta ir nesuteikiama. Nepaisant to, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai, sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju, skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus tam tikrus, kitus atvejus. LR CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu bauda, delspinigiai nepagrįstai dideli ir jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas.
Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „nepagrįstai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nėra konkretizuojamos. Kokios netesybos laikytinos nepagrįstai didelėmis, nustatoma atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, kurie iš esmės yra suformuoti teismų praktikoje. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nėra baigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, LR CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius ir kt. Kita vertus, akcentuotina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021 ir kt.). Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus.
Iš esmės vienintelė išimtis, kada netesybos negali būti mažinamos, yra numatyta tuomet, kai jos jau yra sumokėtos (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra pernelyg didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek nesant. Tokia teismo pareiga išaiškinta teismų praktikoje ir nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Taigi teismas, nagrinėdamas ginčą ne dėl netesybų, bet, pavyzdžiui, spręsdamas dėl pagrindinės prievolės įvykdymo, turi teisę sumažinti prašomas priteisti netesybas, jeigu pagal nustatytus kriterijus jos neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir kitų principų.
Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021). Nors praktikoje dažnai sutinkamas delspinigių dydis yra 0,02 procentų už kiekvieną uždelstą prievolės įvykdymo dieną, laikytina, kad vieno standartinio delspinigių dydžio nėra. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška), vienu atveju, teismo gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje nėra vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Tik teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, gali įvertinti visas reikšmingas aplinkybės ir nuspręsti dėl kiekvieno konkretaus netesybų dydžio tinkamumo ir jo (ne) mažinimo.
Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą, reikalaujant atlyginti nuostolius. Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka ne netesybas taikančiai šaliai, o netesybas mažinti prašančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021 ir kt.).
Taigi, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, turi būti atsižvelgiama į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinamas konkrečių sutartinių santykių pobūdis (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių.
Sudėtingos ekonominės situacijos akivaizdoje nesuvaldomai didėjant infliacijai, sutartyse nustatyti netesybų dydžiai dažnai gali nebeužtikrinti minimalių nuostolių atlyginimo netinkamo sutarties įvykdymo ar neįvykdymo atveju, todėl kyla grėsmė šalių interesų pusiausvyros pažeidimui – sutartį pažeidusi šalis gali išvengti jai tenkančių neigiamų padarinių. Tai ypač aktualu ilgalaikiuose sutartiniuose santykiuose, kai sutartinės nuostatos nėra keičiamos ilgą laiką. Tokiu atveju, turėtų būti svarstytina galimybė netesybų dydžius susieti su besikeičiančia ekonomine situacija ir tam tikrų finansinių rodiklių pokyčiais, juos tam tikra prasme indeksuojant. Tokiu būdu, netesybų dydis būtų aktualus esamuoju laikotarpiu, o ne sutartinių santykių sudarymo metu ar jų pradžioje.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę reikalauti iš prievolės įvykdymą pažeidusios šalies mokėti palūkanas, kurių dydį sudaro 8 procentiniais punktais padidinta, vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma, fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu.
Nors LR CK tokia galimybė nėra tiesiogiai numatyta, atsižvelgiant į civilinius teisinius santykius reglamentuojančių principų esmę, įvertinus tai, kad šalims nedraudžiama susitarti dėl sąlygų, kurios neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, šalims prisiimant naujas prievoles, turėtų būti tikslinga skirti papildomą dėmesį iš anksto pasirenkant netesybų dydį, atitinkantį pagrįstus šalies, kuri negavo pagal sutartį to, ko tikėjosi, lūkesčius netesybų mokėjimo atveju. Viena iš galimų alternatyvų, nustatant netesybų dydį, galėtų būti susieta su EURIBOR (Euro Interbank Offered Rate) – vidutinės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų kitiems bankams eurais, taikymu, sutartyje susitariant dėl konkretaus EURIBOR dydžio taikymo (1 savaitės, 2 savaičių, 1 mėnesio, 2 mėnesių, 3 mėnesių, 4 mėnesių, 5 mėnesių, 6 mėnesių, 7 mėnesių, 8 mėnesių, 9 mėnesių, 10 mėnesių, 11 mėnesių ar 1 metų dydžio). Tai iš dalies padėtų sureguliuoti abipusę šalių lygybę ir interesų pusiausvyrą.
Dažnai dėl netesybų dydžio pagrįstumo sprendžiama ne tik ginčuose tarp privačių asmenų (fizinių ar juridinių), tačiau toks klausimas taip pat iškyla ir sutartiniuose santykiuose, kurie sudaryti įvykdžius viešąjį pirkimą pagal viešai skelbtas ir visiems pirkime dalyvaujantiems tiekėjams žinomas pirkimo sąlygas.
Pažymėtina, kad netesybų dydžio sumažinimas nelaikytinas viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimu, kuris iš esmės yra draudžiamas pagal griežtai viešuoju būdu sudarytoms sutartims taikytiną reglamentavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vien aplinkybė, jog sutartis sudaryta įvykdžius viešąjį pirkimą pagal viešai skelbtas ir visiems pirkime dalyvaujantiems tiekėjams žinomas pirkimo sąlygas, nepašalina perkančiosios organizacijos pareigos nustatyti teisės aktų reikalavimams ir bendriesiems principams neprieštaraujančias pirkimo ir būsimos sutarties sąlygas bei tinkamai jas aiškinti ir taikyti pirkimo sutarties vykdymo metu. Tai nepaneigia ir teismo teisės ex officio spręsti dėl perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo, pasisakyti dėl jų padarinių ir pan., net jei tai nebuvo šalių nesutarimo objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015 ir kt.). Taigi, esant nustatytiems pagrindams, netesybos teismo gali būti sumažintos net ir tuo atveju, jei sutartinės netesybos taikomos viešojo pirkimo sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo pagrindu.
Akcentuotina tai, kad praktikoje dažnai skaičiuojant netesybas, ypač apskaičiuojamas tam tikra procentine verte, kyla klausimas, kaip teisingai nustatyti sumą, nuo kurios skaičiuojamos netesybos –apskaičiuojama su Pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) ar be jo. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – PVMĮ) apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas, arba paslaugos teikėjas (PVMĮ 15 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties kaina ir sutarties vertė nėra tapačios sąvokos. Kaina yra tam tikro objekto galutinė vertė pinigais, t. y. tai, ką sumoka pirkėjas. Vertė yra to paties objekto naudingumo, gerumo piniginė išraiška, skaičiuojama be pridėtinės vertės mokesčio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-686/2016). Tuo atveju, kai sutarties šalys sutartyje susitaria, kad netesybos taikomos jas apskaičiuojant pagrindu imant sutarties vertę, laikytina, jog ją sudaro sutarties kaina be PVM.
Siekiant išvengti galimų ginčų ir netikslumų apskaičiuojant netesybas, šalys turėtų įsivertinti šias aplinkybes ir vienareikšmiškai, tiksliai įvardinti tiek pačią sutarties vertę, aiškiai išskiriant jos PVM dalį, tiek konkrečiai nurodyti, nuo kokios sumos skaičiuojamos netesybos.
Pažymėtina ir tai, kad pačių netesybų suma negali būti apskaičiuojama pridedant papildomą PVM dydį, nes pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių ir paslaugų tiekimas už atlygį. Netesybos yra vienas iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų bei sutartinės civilinės atsakomybės forma, bet ne atlygis už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą. Todėl už sutarties netinkamą vykdymą ar neįvykdymą nustatytos netesybos (bauda, delspinigiai) konkrečia pinigų suma ar procentais, nelaikomos atlygiu už paslaugos suteikimą ir nuo šios pinigų sumos PVM neturi būti skaičiuojamas.
Atgal į sąrašą