Nuo 2026 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja progresinio apmokestinimo tvarka nekilnojamojo turto (NT) pardavėjams gali sąlygoti gerokai didesnę mokestinę naštą. Pajamos iš NT pardavimo sumuojamos su kitomis metinėmis gyventojo pajamomis, o pardavimo pelnui gali būti taikomas nuo 15 iki 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas. Įstatyme išliko išimtys, leidžiančios šio mokesčio nemokėti.
Tačiau lengvatomis negalima piktnaudžiauti siekiant išvengti mokesčių už komercinę veiklą. Ilgametė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktika rodo, kad gyventojams, sistemingai perkantiems, statantiems ir perparduodantiems NT, vien formalaus lengvatų sąlygų įvykdymo gali nepakakti. Mokesčių administratorius ir teismai vertina tikrąjį sandorių tikslą, o dirbtiniai bandymai pasinaudoti lengvatomis gali baigtis papildomais mokesčiais, baudomis ir ginčais teisme.
Kada pardavus NT nereikia mokėti GPM?
Nuo 2026 m. sausio 1 d. pasikeitus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) 6 straipsniui, apmokestinamosios NT pardavimo pajamos sumuojamos kartu su kitomis gyventojo per metus gautomis pagrindinėmis pajamomis ir apmokestinamos taikant progresinius tarifus.
Gyventojas gali visiškai išvengti GPM už parduotą NT, jei atitinka bent vieną iš trijų įstatyme numatytų išimčių:
- Parduodamas NT nuosavybėje buvo išlaikytas ne trumpiau kaip 5 metus.
- Parduodamame gyvenamajame būste paskutinius 2 metus iki jo pardavimo savininkas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą.
- Būste gyvenamoji vieta buvo deklaruota trumpiau nei 2 metus, tačiau per 12 mėnesių nuo jo pardavimo gautos pajamos panaudotos kitam gyvenamajam būstui, kuriame savininkas deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigyti.
Siekiant pasinaudoti su gyvenamosios vietos deklaravimu susijusiomis lengvatomis, ne visais atvejais pakanka formaliai atitikti įstatyme numatytas sąlygas. Kilus įtarimų dėl piktnaudžiavimo, NT pardavimo pajamų apmokestinimas vertinamas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu.
Kada NT pardavimas laikomas ekonomine veikla?
Nustatant, ar asmuo verčiasi ekonomine veikla, vertinama aplinkybių visuma: sandorių tęstinumas, sistemingumas, turto įsigijimo ir perleidimo laikas bei tikslai.
Jei asmuo nuolat įsigyja žemės sklypus, juose ūkio būdu stato gyvenamuosius namus ir juos greitai parduoda arba per trumpą laiką įsigyja ir perparduoda kelis panašius butus, tokia veikla gali būti kvalifikuojama kaip komercinė (ekonominė), o ne asmeninių poreikių tenkinimas. Tokia pozicija atsispindi LVAT 2013 m. balandžio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-442-724/2013, 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Nr. A-556-715/2013 bei 2017 m. liepos 4 d. nutartyje byloje Nr. A-517-442/2017.
Ekonominę veiklą taip pat gali rodyti pardavimo skelbimų talpinimas portaluose iš karto po turto įsigijimo ar net prieš deklaruojant jame gyvenamąją vietą, avansinių mokėjimų iš pirkėjų gavimas dar gerokai iki pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo bei nebaigto statyti turto pardavimas.
Vis dėlto vien tai, kad asmuo uždirba iš NT pardavimo ar sudaro kelis sandorius, savaime nereiškia piktnaudžiavimo mokestinėmis lengvatomis. Vertinama, ar lengvatos taikymo sąlygos atitinka faktines aplinkybes ir ar jos nebuvo sukurtos dirbtinai, siekiant mokestinės naudos.
Deklaruota gyvenamoji vieta turi būti gyvenama
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad su gyvenamosios vietos deklaravimu susijusios lengvatos buvo skirtos gyventojams, parduodantiems asmeniniams tikslams naudotą nekilnojamąjį turtą. Gyvenamosios vietos deklaravimas įstatymų leidėjo buvo vertinamas kaip reikšmingas juridinis faktas, įprastai pagrindžiantis realų mokesčių mokėtojo gyvenimą nurodytoje vietoje.
Dėl šios priežasties teismai tikrina, ar deklaruotame būste apskritai buvo fiziškai įmanoma gyventi.
Pavyzdžiui, teismų nagrinėtose bylose turto vertinimo ataskaitos, kadastrinių matavimų bylos, pardavimo skelbimai ir nuotraukos rodė, kad pardavimo metu name ar bute „nėra grindų ir lubų, santechnika nesumontuota, tik išvedžioti laidai, patalpose pastatyti pastoliai, nėra durų, laiptai į antrą aukštą nebaigti“.
Taip pat tikrinama, ar buvo sudarytos sutartys su komunalinių paslaugų teikėjais ir ar buvo vartojami ištekliai. Jei elektros, vandens ar gamtinių dujų skaitiklių rodmenys nebuvo deklaruojami arba suvartotas tik nedidelis kiekis, būdingas statybos ir remonto poreikiams, o ne buičiai, teismai gali atmesti mokesčių mokėtojo argumentus apie gyvenimą tokiose patalpose.
Piktnaudžiavimą gali rodyti ir nuolatinis gyvenamosios vietos adresų kaitaliojimas, jos deklaravimas likus vos kelioms dienoms ar savaitėms iki pardavimo sandorio arba jau paskelbus pardavimo skelbimą. Ypač jei pačiame skelbime nurodoma, kad bute niekas negyveno, jis naujai pastatytas ar dar neįrengtas.
Vertinamos ir priešingos situacijos – pavyzdžiui, kai savininkas gyvenamosios vietos neišdeklaruoja dar metus po to, kai būsto raktai jau perduoti pirkėjui.
Pardavimo pajamos – naujam būstui įsigyti
Atskira ginčų kategorija susijusi su GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte numatyta išimtimi, leidžiančia nemokėti GPM, kai pardavus gyvenamąjį būstą per vienerius metus įsigyjamas kitas.
Nagrinėdami tokias bylas, teismai vertina, ar gautos lėšos buvo realiai ir tikslingai panaudotos naujam būstui įsigyti. Pavyzdžiui, LVAT 2019 m. spalio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3822-968/2019 pabrėžė, kad lengvatai taikyti būtina sąlyga – pajamas iš parduoto būsto per vienerius metus panaudoti kitam Europos ekonominės erdvės valstybėje esančiam gyvenamajam būstui, kuriame asmuo deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigyti.
Teismų praktikoje nagrinėtas atvejis, kai asmuo pardavė būstą už 185 000 eurų, tačiau 175 000 eurų iš šios sumos pervedė savo valdomai įmonei kaip trumpalaikes paskolas, o ne panaudojo naujam gyvenamajam būstui įsigyti. Įvertinus faktines aplinkybes konstatuota, kad sąlygos lengvatai taikyti nebuvo įvykdytos.
Teismai taip pat kruopščiai tikrina atsiskaitymų chronologiją pagal bankų išrašus. Pavyzdžiui, vertinama, ar už naują žemės sklypą arba būstą asmuo nepradėjo atsiskaitinėti dar iki senojo būsto pardavimo ir ar naujam būstui įsigyti iš tiesų buvo panaudotos pardavimo pajamos.
Ką turi įrodyti VMI ir pats mokesčių mokėtojas?
LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas siekė mokestinės naudos, ir šią aplinkybę privalo pagrįsti mokesčių administratorius.
Tačiau VMI pateikus svarius įrodymus apie sistemingą statybą pardavimui, nebaigtus pastatus, komunalinių paslaugų nevartojimą ar kitas reikšmingas aplinkybes, mokesčių mokėtojas taip pat turi pagrįsti savo teiginius apie faktinį gyvenimą turte.
Teismas įvertina, ar mokesčių administratoriaus išvada pagrįsta pakankamais įrodymais. Todėl gyventojui nepateikus objektyvių duomenų, patvirtinančių faktinį gyvenimą būste, gali būti pripažinta, kad jis dirbtinai siekė pasinaudoti lengvata, o apskaičiuotas GPM yra teisėtas ir pagrįstas.
Už piktnaudžiavimą – ne tik papildomi mokesčiai
Nustačius, kad mokesčių mokėtojas dirbtinai sukūrė formalias sąlygas vien tam, kad išvengtų mokesčio mokėjimo, VMI gali perskaičiuoti mokėtiną GPM.
Tokiu atveju gyventojui tenka pareiga sumokėti ne tik apskaičiuotą mokesčio nepriemoką, bet ir delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Pavyzdžiui, nuo 2026 m. lapkričio 1 d. taikomas 0,028 proc. delspinigių dydis už kiekvieną pavėluotą dieną.
Taip pat pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį gali būti skiriama bauda nuo 20 iki 100 proc. priskaičiuotos trūkstamos mokesčio sumos. Konkretus jos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir kaltės formos, o įstatyme numatytais pakartotinio pažeidimo atvejais bauda gali būti didinama.
Taigi, planuojant NT pardavimo sandorį, ypač jei turtas buvo įsigytas ar statytas siekiant jį perparduoti, svarbu įvertinti ne tik formalių mokestinės lengvatos sąlygų įvykdymą, bet ir faktines aplinkybes, kuriomis šios sąlygos grindžiamos. Kilus abejonių dėl lengvatų taikymo pagrįstumo, tikslinga iš anksto pasikonsultuoti su teisininku.


