Nukentėjęs asmuo teisme įrodė, kad policija prieš jį naudojo smurtą

Lietuvos teismų praktikoje pasitaiko pergalingų atvejų, kurie iškelia piliečio teisių prioritetą, net ir prieš valstybės institucijų atstovus. 2024 metų pabaigoje Plungės apylinkės teismas išnagrinėjo bylą, kurioje du asmenys, tarp jų vienas policijos pareigūnas ir Lietuvos policijos mokyklos kursantas, buvo nuteisti už smurtą prieš sulaikytą asmenį. Teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam ir valstybei buvo padaryta didelė neturtinė žala.

Nepaisant to, kad nukentėjęs asmuo policijos pareigūnų automobilyje atsidūrė dėl kardomosios priemonės nesilaikymo (nebuvo grįžęs namo jam teismo nustatytu metu), buvo viešoje vietoje, jis nekėlė grėsmės ir pareigūnams nesipriešino. Incidentas, kurio metu policijos pareigūnas be teisėto pagrindo panaudojo fizinę prievartą, smurtą prieš pilietį, taip sukeldamas grėsmę, pavojų jo sveikatai ir gyvybei, buvo užfiksuoti policijos įrangos vaizdo kamerose. Jei ne jos, nukentėjusiajam savo teises apginti būtų buvę gerokai sunkiau.

Nuosprendyje pažymėta, kad policijos pareigūnas veikė tiesiogine tyčia – prieš jokio pavojaus nekėlusį asmenį, nesant tarnybinio būtinumo, be teisėto pagrindo panaudojo fizinį sumurtą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Jo kolega, dar tik besirengiantis tarnybinei veiklai kursantas, taip pat prisidėjo prie neteisėto fizinio smurto panaudojimo. Nors abu nuteistieji neigė savo kaltę, jų gynybinė pozicija (jog smurtą bei perteklines priemones panaudojo, nes nukentėjusysis bandė pabėgti) teisme pripažinta kaip nepagrįsta, nes patys nuteistieji savo veiksmais ir sukėlė bėgimo priežastį.

Policijos pareigūnui teismas skyrė 5000 Eur baudą ir atėmė teisę 3 metus dirbti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijoje. Kursantui teismas 12-ai mėnesių apribojo laisvę ir nurodė dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Nuosprendyje pažymėta, kad nuteistųjų veiksmai suponuoja kategorišką bei aiškų Lietuvos Respublikos policijos įstatymo nesilaikymą bei diskredituoja policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardą. Teismas konstatavo, kad naudodamas smurtą prieš pilietį policijos pareigūnas pažeidė esminius įsipareigojimus, kuriais privaloma išlaikyti pagarbą žmogaus teisėms, prievartą naudoti tik būtinais atvejais bei proporcingai atitinkamai situacijai, gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus. Be to, policijos pareigūnams keliami reikalavimai dėl prievartos panaudojimo, pagal kuriuos prievartą leistina naudoti tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms vykdyti, atsižvelgiant į tarnybinio būtinumo kriterijų.

Tokie teisminiai precedentai yra gyvybiškai svarbūs formuojant piliečių pasitikėjimą teisingumo sistema. Jie ne tik stiprina teisės viršenybės principą, bet ir primena, kad valstybės tarnautojai nėra viršesni, todėl privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus ir negali likti nenubausti. Tai rodo, kad Lietuvos teismų sistema yra pajėgi apsaugoti piliečių teises, net ir prieš valstybės tarnautojų netinkamą elgesį, jei nepabijoma į pagalbą pasitelkti patyrusią gynybą.