Nuo ginčo – prie sprendimo. Kas iš tiesų yra mediacija?

Teismo salėje – dvi šalys, kurios ginčijasi dėl verslo, turto, santykių. Abi įsitikinusios savo teisumu, abi pavargusios nuo įtampos, jau išleidusios solidžias sumas gynybai. Ir tada dažnai paaiškėja, kad šie žmonės net nėra atvirai pasikalbėję – situaciją valdo principai, emocijos ir patarėjai iš šono. Tokios istorijos advokatams ir teisėjams – kasdienybė. Ir dalį jų pavyksta išspręsti tik žengus žingsnį atgal – į mediaciją. Iš pirmo žvilgsnio – paprastą ir taikų ginčo sprendimo būdą, bet iš tiesų tai – nelengvas procesas, reikalaujantis atvirumo ir brandos ieškoti sprendimo. Už uždarų durų, padedant mediatoriui, šalys pagaliau išgirsta viena kitą – ir dažnai pirmą kartą ima ieškoti ne kaltų, o išeities.

 Kodėl mediacija?

Tam tikrais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka, šalims yra privaloma prieš kreipiantis į teismą išbandyti alternatyvius ginčų sprendimo būdus. Populiariausi: derybos, mediacija, arbitražas, taikinimas ir išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka.

Mediacija – tai taikus ginčo sprendimo būdas, tarpininkaujant nešališkam trečiajam asmeniui, vadinamam mediatoriui. Ji gali būti paskirta teismo (teisminė) ir neteisminė (savanoriška). Mediatorius vadovauja procesui, padeda atskleisti tikrąją šalių valią ir rasti kompromisą.

Mediacijos būdu galima spręsti įvairaus pobūdžio administracinius ar civilinius, darbo ginčus tarp įvairių šalių, pvz. tarp verslo partnerių, darbdavio ir darbuotojo, pirkėjo ir pardavėjo, žalą padariusio ir ją patyrusio asmens ir t.t. Todėl nėra skirtumo, koks ginčas kilo ir dėl ko. Kitaip tariant, mediacija galima tiek fizinių asmenų ginče, tiek versle.

Šio taikinimo metu šalys atskleidžia tikruosius savo ketinimus, gali tarpusavyje drąsiai kalbėtis, užduoti viena kitai klausimus, todėl mediacija yra uždaras ir konfidencialus procesas. Kalbėdamos ir atsakydamos viena į kitos klausimus, šalys pačios ieško ir priima sprendimus. Mediatoriaus vaidmuo čia dažnai įvardijamas kaip nešališko asmens, kuris vadovauja procesui, tačiau nepalaiko nei vienos ginčo pusės. Jis nekritikuoja šalių ir nereiškia savo įsitikinimų, tačiau išklauso šalių nuomones, padeda rasti bendrą kalbą, derėtis, ieško išeičių iš pasitaikančių aklaviečių ir galiausiai padeda surasti abi šalis tenkinantį sprendimą.

Kalbėtis tada, kai nebesikalbama

Mediacijos procesas gali būti naudingas net ir tokiose situacijose, kai šalys tarpusavyje net nebesikalba, nuolat konfliktuoja, viena kitą įžeidinėja ar net viena prieš kitą naudoja įvairaus pobūdžio smurtą.

Atitinkamai, mediatoriui pritaikius konkrečiam ginčui ir ginčo šalims tinkamą techniką, šalys gali imti ir viena kitą paprasčiausiai išklausyti, o išklausiusios – įsigilinti į viena kitos baimes, abejones, poziciją, tikruosius ketinimus. Atskleidus šią informaciją, ji ne tik gali padėti išspręsti ginčą, bet ir sutaikyti šalis.

Deja, bet besiginčydami žmonės mediaciją gana dažnai nuvertina, todėl atsisako pamėginti pasinaudoti procesu, kuris šiuo metu Lietuvoje tam tikrais atvejais yra nemokamas (pvz. privalomoji mediacija šeimos ginčuose arba nagrinėjant bylą teisme (teisminė mediacija)).

Taip pat pasitaiko atvejų, kai mediacijos procesui trukdo tretieji asmenys, pvz. atstovai (advokatai), giminaičiai, patarėjai, kurie nuolat patarinėja ginčo šaliai nesutikti su siūlomu sprendimu, siūlo prašyti didesnės kompensacijos, vadovautis nusistovėjusia teismų praktika ir pan. Tačiau tokiais atvejais patartina pasvarstyti, ar verta klausyti nesusijusių asmenų nuomonės, ar geriau šiek tiek nusileisti principams bei priimti alternatyvų pasiūlymą.

Žinoma, būna ir tokių atvejų, kai mediacijoje dalyvaujanti šalis akivaizdžiai sugniuždyta kitos šalies, baiminasi grasinimų, nepagrįstai nusileidžia, tenkina visus kitos šalies norus. Todėl prieš pradėdamas procesą, mediatorius nusprendžia, ar mediacija apskritai galima. Jei, net ir esant sunkumų, mediacijai ryžtamasi, kartais pasiūloma mediacijos procese pasitelkti atstovą (advokatą), kuris gebėtų patarti ir apginti kliento interesus.

Svarbiausia – pasitikėti mediatoriumi

Taip pat šalys turėtų žinoti, jog jos gali pačios pasirinkti mediatoriaus kandidatūrą. Renkantis patartina pasidomėti, kokioje ginčų sprendimo srityje mediatorius dirba, kokios turi patirties. Be to, taip pat labai svarbus ir žmogiškasis faktorius: mediatorius yra nešališkas, tačiau prie jo turite jaustis saugiai. Todėl, prieš pasirenkant mediatorių, galite su juo susisiekti ir tiesiog trumpai pasikalbėti.

Taip pat reikėtų nenusiminti, jeigu kita ginčo šalis iš pradžių nesutinka spręsti ginčo mediacijos būdu ir/ar derėtis. Gana dažnai pasitaikanti situacija – kai iš pradžių šalys yra nusiteikusios labai karingai, arba viena iš šalių pervertina savo galimybes laimėti ginčą savo sąlygomis. Tačiau ilgai nepavykus išspręsti ginčo ir patyrus didžiules bylinėjimosi išlaidas, šalys pavargsta. Todėl galiausiai vėl grįžta prie galimybės susitarti taikiai, tiesiog dviese susėdus prie stalo. Tokiu atveju, net ir prasidėjus teisminiam procesui, mediacija yra galima ir sveikintina.

Užbaigiami įsisenėję ginčai

Mano praktikoje ne kartą yra pasitaikę, jog ginčus, kurie persikėlė į teismą ir truko keletą metų, baigėme taikos sutartimis. Todėl tai, jog šalims iš pradžių nepavyko susitarti, dar nereiškia, jog šis ginčas gali būti išspręstas tik teisme.

Taip pat atkreipiu dėmesį, ir šalims gana dažnai kartoju, jog čia, mediacijoje, galite tartis, galite kalbėtis, užduoti vieni kitiems klausimus, galite siūlyti įvairiausius ginčo sprendimo būdus, netgi juos galime patikrinti faktiškai (ar tai veikia, ar šalys gebės laikytis tokio susitarimo ateityje). Teisme to padaryti negalima. Dažniausiai išnagrinėjus bylą ir teismui priėmus sprendimą, juo lieka nepatenkintos abi šalys.

Taip pat reikėtų nepamiršti, jog po teismų maratono šalys dažniausia net nebesisveikina viena su kita – priešingai, nei vykstant mediacijai ar jai pasibaigus. Mediatorius per visą procesą skatina šalis gerbti viena kitą, neįžeidinėti, išklausyti viena kitą. Be to, mediacijos metu stengiamasi ne kaltinti vienas kitą ir įrodyti savo tiesą, bet atskleisti tikruosius ketinimus, lūkesčius, jausmus. Tai ženkliai skiriasi nuo teisminio proceso, kur šalys turi įrodyti visus teisinius motyvus, tam tikra prasme įrodyti savo skelbiamą tiesą, kitos šalies kaltę, pažerti tai patvirtinančius įrodymus. Kas gana dažnai žemina ir žeidžia priešingą šalį.

Mediacija gali baigtis sudarius taikos sutartį bei ją patvirtinus teisme arba, esant pasitikėjimui tarp šalių, galima tiesiog laikytis žodinio prieito susitarimo. Dažniausiai mediacija užbaigiama šalims sudarant taikos sutartį ir ją patvirtinus teisme.

Tad, jeigu nepavyksta išspręsti ginčo, visuomet skatinu prisiminti ir išbandyti mediacijos procesą, kuris laisvas, savanoriškas ir skirtas į ginčo sprendimui rasti, pasiekti susitarimą.