Riaušės Europoje: kas sumokės už išplėštas parduotuves ir pavogtas prabangos prekes?

Riaušių ir masinių neramumų vaizdai Europoje atskleidžia ir kitą, su protestuotojų reikalavimais mažai ką bendro turinčią pusę – daužomas parduotuvių vitrinas, niokojamą privatų turtą ir vagystes. Ypač daug dėmesio sulaukia prabangos prekių parduotuvės, kuriose vienos rankinės ar laikrodžio vertė gali siekti keliolika tūkstančių eurų.

Šie verslui gana kraupūs vaizdai kelia teisinį klausimą: kas atlygins verslui padarytą žalą, jeigu kaltininkai nebus nustatyti arba neturės iš ko sumokėti? Ar valstybė, kurios pareiga užtikrinti viešąją tvarką, turėtų prisiimti finansinę atsakomybę? Ir kuo rizikuoja pirkėjai, laukiantys prabangių „Hermès“ ar „Chanel“ prekių juodojoje rinkoje?

Ar valstybė privalėtų atlyginti verslui padarytą žalą Lietuvoje?

Įsivaizduokime, kad Vilniaus centre vykstant demonstracijai dalis susirinkusiųjų pradeda daužyti parduotuvių vitrinas, niokoti patalpas ir grobti prekes. Policijai nepavyksta laiku sustabdyti smurto, o keliolika verslų patiria šimtus tūkstančių eurų siekiančius nuostolius.

Lietuvoje pirmiausia už padarytą žalą atsakytų ją sukėlę asmenys. Civilinis kodeksas įtvirtina pareigą atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą, todėl nukentėję verslai galėtų reikalauti kompensacijos iš nustatytų kaltininkų. Tačiau praktikoje net ir palankus teismo sprendimas negarantuoja, kad žala bus atlyginta: jeigu kaltininkai neturi pakankamai turto, išieškojimas gali būti bevaisis.

Ar tokiu atveju nuostolius turėtų padengti valstybė? Lietuvos teisė tokios automatinės pareigos nenumato. Valstybės civilinė atsakomybė gali kilti dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo. Vadinasi, verslui tektų įrodyti, kad atsakingos institucijos nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, dėl to atsirado žala ir tarp šių aplinkybių yra priežastinis ryšys. Tokia valstybės atsakomybė nepriklauso nuo konkretaus pareigūno kaltės, tačiau neveikimas laikomas neteisėtu tik tada, kai institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Ginčai dėl žalos, kildinamos iš viešojo administravimo subjekto, pavyzdžiui, policijos, veiksmų ar neveikimo, nagrinėjami administraciniuose teismuose.

Vien ta aplinkybė, kad policija nesuvaldė agresyvios minios, savaime dar neįrodo neteisėto neveikimo. Reikėtų vertinti, kokią informaciją apie grėsmę institucijos turėjo, kokių veiksmų galėjo pagrįstai imtis ir ar jų sprendimai atitiko konkrečios situacijos aplinkybes. Tokiose bylose lemiamą reikšmę paprastai turi ne teisinė argumentacija, o faktų rekonstrukcija: kokią informaciją turėjo policija, kaip buvo išdėstytos pajėgos, kiek laiko užtruko reagavimas.

Prancūzija valstybės atsakomybę yra numačiusi

Įdomu tai, kad Prancūzijoje galioja specialus teisinis reguliavimas (Vidaus saugumo kodekso (Code de la sécurité intérieure) L211-10 straipsnis), numatantis valstybės civilinę atsakomybę už tam tikrą nusikalstamais veiksmais per susibūrimus padarytą žalą. Tokiais atvejais nebūtina įrodyti valstybės institucijų kaltės, tačiau turi būti tenkinamos įstatymo taikymo sąlygos. Vis dėlto Prancūzijos administracinių teismų praktikoje šis režimas taikomas siaurai. Valstybė atsako, kai žala padaryta spontaniškai susibūrusios minios ar jos veiksmų tąsoje, tačiau ne tada, kai veiką iš anksto suplanavo ir organizavo grupė, susibūrusi vien tam, kad ją padarytų. Pavyzdžiui, Naujosios Kaledonijos administracinis teismas 2026 m. atsisakė taikyti šį režimą prekybos įmonės patalpų išplėšimui per 2024 m. neramumus, nes jį įvykdė grupės, susibūrusios turėdamos tikslą plėšti, o ne reikšti protestą. Be to, žala turi būti tiesioginė ir tikra konkrečių nusikalstamų veikų, kurias padarė konkrečiai identifikuoti susibūrimai, pasekmė. Todėl net ir Prancūzijoje prabangos prekių parduotuvei, kurią apiplėšė organizuota grupė, valstybės atsakomybė negarantuota. Lietuvoje analogiško bendro kompensavimo mechanizmo nėra.

Jeigu per tas pačias riaušes nukentėtų daug verslų, jie galėtų svarstyti grupės ieškinį. Lietuvos teisė leidžia ne mažiau kaip 20 fizinių ar juridinių asmenų jungtis bendram ieškiniui, kai jų reikalavimai grindžiami tapačiomis arba panašiomis aplinkybėmis ir tenkinamos kitos procesinės sąlygos. Vis dėlto toks ieškinys būtų tik bendras teisių gynimo būdas, o ne garantija, kad valstybė privalės atlyginti žalą.

Ar nuostolius padengtų draudimas?

Dalis verslų tikėtųsi, kad patirtus nuostolius atlygins draudimo bendrovės. Tačiau draudimo išmoka nebūtinai būtų mokama.

Verslo turto draudimo sutartyse gali būti atskirai reglamentuojamas vandalizmas, vagystės, plėšimai, riaušės ir masiniai neramumai. Vienos rizikos gali būti įtrauktos į standartinę apsaugą, kitoms gali būti taikomos išimtys arba reikalingas papildomas draudimas. Kelių didžiausių Lietuvoje veikiančių draudikų standartinėse įmonių turto draudimo taisyklėse riaušės ir streikai nurodyti kaip nedraudžiamieji įvykiai: vienose taisyklėse – visais atvejais, kitose – jeigu sutartyje nesusitarta kitaip. Kai kuriose taisyklėse tarp išimčių atskirai įvardytas ir marodieriavimas. Šią riziką galima apdrausti papildomomis sąlygomis, tačiau ir jose riaušės gali būti siejamos su politinėmis priežastimis, o vagystė ir plėšimas – išskiriami. Tokiu atveju net ir papildomai apsidraudus išgrobtų prekių vertė gali likti neatlyginta.

Verslui, kurio patalpose laikomos didelės vertės prekių atsargos, verta iš anksto išsiaiškinti, ar draudimas apimtų ne tik pavienius nusikalstamus veiksmus, bet ir žalą, padarytą masinių neramumų metu. Taip pat verta žinoti, kad, išmokėjęs draudimo išmoką, draudikas perima teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingų asmenų, todėl ginčas su kaltininkais ar valstybe gali tęstis jau draudiko vardu.

Net ir tada, kai įvykis pripažįstamas draudžiamuoju, išmoka gali būti mažesnė, nei tikimasi. Pagal kai kurių draudikų taisykles pavogtų ar sunaikintų atsargų nuostolis skaičiuojamas pagal jų savikainą, o ne pagal kainą parduotuvės lentynoje. Veiklos sutrikimo nuostoliai, pavyzdžiui, negautas pelnas, kol parduotuvė remontuojama, atlyginami tik tada, kai sutartyje atskirai apdrausta veiklos nutrūkimo rizika.

Nusipirkote vogtą rankinę – galite likti ir be jos, ir be pinigų

Tarkime, žmogus internetu nusiperka originalią 10 tūkst. eurų vertės rankinę už 5 tūkst. eurų ar mažiau. Pardavėjas pateikia autentiškumo įrodymus, tačiau vėliau paaiškėja, kad rankinė buvo pavogta per riaušes.

Pagal Lietuvos civilinę teisę, pavogto kilnojamojo daikto savininkas gali jį išreikalauti net iš sąžiningo pirkėjo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti apie vagystę. Tokiam reikalavimui numatytas trejų metų terminas nuo daikto praradimo. Taigi pirkėjas gali netekti rankinės, nors už ją sąžiningai sumokėjo. Pinigų jam tektų reikalauti iš pardavėjo (kuris sandorio metu nebūtinai atskleidė tikrąją tapatybę). Be to, trejų metų terminas saugo tik sąžiningą įgijėją. Jeigu originali prabangos prekė perkama už pusę kainos iš nežinomo pardavėjo, savininkas gali įrodinėti, kad pirkėjas turėjo suprasti riziką ir nėra sąžiningas įgijėjas; tokiu atveju daiktą būtų galima išreikalauti kaip iš neteisėto valdytojo, ir šis terminas pirkėjo neapsaugotų. Kai daiktas pavogtas užsienyje, pirmiausia reikia nustatyti, kurios valstybės teisė taikytina. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pavogtos ir ten parduotos rankinės atveju atsakymas gali skirtis nuo pateikto pagal Lietuvos teisę. Prancūzijos civilinis kodeksas taip pat numato trejų metų terminą, tačiau jeigu pirkėjas daiktą įsigijo mugėje, turguje, viešame aukcione ar iš tokiais daiktais prekiaujančio pirklio, savininkas jį gali susigrąžinti tik atlyginęs pirkėjui sumokėtą kainą.

Baudžiamoji atsakomybė yra kitas klausimas. Lietuvoje ji gali kilti asmeniui, kuris įgyja, valdo ar realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą arba juo naudojasi, žinodamas jo kilmę. Todėl vien vogto daikto įsigijimas savaime dar nereiškia nusikaltimo, jeigu pirkėjas nežinojo apie nusikalstamą jo kilmę. Tačiau sąmoningas prekybos tokiomis prekėmis organizavimas gali turėti rimtų teisinių pasekmių. Už tokias veikas gali atsakyti ir juridinis asmuo, pavyzdžiui, naudotomis prabangos prekėmis prekiaujanti įmonė.

Masiniai neramumai gali baigtis per kelias valandas, tačiau ginčai dėl sunaikinto turto ir pavogtų prekių gali tęstis ne vienus metus. Lietuvos verslui svarbu suprasti: valstybės pareiga užtikrinti viešąją tvarką nėra besąlyginė finansinė garantija, todėl tiek fizine turto apsauga, tiek jo draudimu verta pasirūpinti iš anksto.