„Starlink“ padegimas Vilniuje: kada turto sugadinimas laikomas terorizmu?

Hibridinės grėsmės kelia klausimą Europos baudžiamajai justicijai: kaip tirti galimai susijusius išpuolius, kai jų aplinkybės peržengia valstybių sienas, o teisinis vertinimas remiasi skirtingomis nacionalinėmis baudžiamosios teisės normomis? Panašūs incidentai skirtingose valstybėse gali būti susiję, tačiau jų kvalifikavimas ir tyrimo kryptys gali skirtis.

Vienas tokių atvejų – bandymas padegti „Starlink“ įrangą Vilniuje. Šiuo atveju įranga nesudegė, ryšys nenutrūko, tačiau du Vokietijoje gyvenantys vyrai įtariami būtent terorizmu. Kodėl? Todėl, kad teisėsauga aiškinasi galimus Vilniaus įvykio ryšius su panašiais išpuoliais prieš „Starlink“ įrangą Lenkijoje ir Bulgarijoje. Abu įtariamieji sulaikyti Vokietijoje, o tyrimas apima galimai koordinuotą veiklą keliose valstybėse.

Pagrindinis klausimas – kokiu tikslu turtas buvo sugadintas

Nors Lietuvoje ikiteisminis tyrimas pirmiausia buvo pradėtas dėl turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu (BK 187 straipsnio 2 dalis), vėliau viešai paskelbta apie gerokai platesnius įtarimus: pagal BK 250 straipsnio 2 dalį – dėl teroro akto, galėjusio sukelti sunkių padarinių, pagal BK 249¹ straipsnio 3 dalį – dėl dalyvavimo organizuotos teroristinės grupės veikloje, o pagal BK 250⁶ straipsnio 1 dalį – dėl vykimo teroristiniais tikslais.

Esminis skirtumas tarp turto sugadinimo ir teroro akto yra nusikalstamos veikos tikslas. Pagal ES direktyvą 2017/541 teroristiniai nusikaltimai siejami su siekiu rimtai įbauginti gyventojus, priversti valdžią ar tarptautinę organizaciją atlikti tam tikrą veiksmą arba nuo jo susilaikyti, taip pat rimtai destabilizuoti pagrindines valstybės ar tarptautinės organizacijos struktūras.

Vadinasi, ne kiekvienas pavojingas infrastruktūros padegimas yra terorizmas. Tam būtina įrodyti ne tik pačius veiksmus, bet ir specialų teroristinį tikslą.

Veikos teisinio kvalifikavimo pokytį galėtų paaiškinti ir galimos išpuolio sąsajos su Ukrainai svarbia ryšio infrastruktūra: remiantis viešai skelbiama informacija, bendrovė užtikrina „Starlink“ ryšį Ukrainos naudojamoms antenoms. Tai leidžia kelti versiją, kad galėjo būti siekiama ne tik sugadinti Vilniuje esančią įrangą, bet ir sutrikdyti Ukrainai svarbų ryšį.

Tačiau ar tokį tikslą suvokė patys vykdytojai? Jei jie veikė už atlygį, noras užsidirbti savaime nei paneigia teroristinį tikslą, nei jį įrodo. Esminiai klausimai – ką jie žinojo apie pasirinktą taikinį, kam bei kokią užduotį sutiko vykdyti ir ką savo veiksmais siekė padaryti įtariamieji?

Degė ir siuntos, ir prekybos centras

Panašūs išpuoliai keliose valstybėse kelia ir platesnį klausimą: ar tai yra pavieniai padegimai, ar vienos operacijos susijusios dalys? Taigi, manytina, jog teisėsaugai būtina surinkti įrodymus apie asmenų susitarimus, tarpusavio ryšius ir užduočių pasiskirstymą. Vien incidentų panašumo nepakanka nei organizuotos teroristinės grupės egzistavimui, nei kiekvieno įtariamojo sąmoningam dalyvavimui jos veikloje pagrįsti.

Klausimų daug, o atsakymams svarbu ne tik tai, ką nustato įstatymas, bet ir kaip jo nuostatos taikomos konkrečiose bylose. Lietuvos teismų praktika teroristinių nusikaltimų bylose dar tik formuojasi. Vienas tokių bylų pavyzdžių – IKEA parduotuvės padegimo byla: 2024 m. gegužę Vilniuje sukeltas gaisras žmonių nesužalojo, tačiau teroristinėje grupėje veikusiam vykdytojui 2025 m. skirta trejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kita, vadinamoji padegamųjų siuntų byla, kurioje nagrinėjami iš Lietuvos išsiųstų siuntų užsidegimai Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje, dar nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Joje tiriami galimai koordinuoti išpuoliai keliose valstybėse, todėl ši byla kelia ir organizuotos teroristinės grupės veiklos teisinio vertinimo klausimų, kurie gali būti aktualios ir šiam atvejui.

Trys valstybės – trys skirtingi teisiniai vertinimai

Ši istorija išsiskiria ir tarptautiniu aspektu. Panašūs išpuoliai tiriami Lietuvoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje, tačiau valstybės renkasi skirtingas teisines kvalifikacijas. Lenkijoje įtariamiems asmenims ketinama pareikšti kaltinimus dėl sabotažo užsienio žvalgybos pavedimu (šnipinėjimą), o Bulgarijoje tiems patiems dviem vyrams, jiems nedalyvaujant, pareikšti kaltinimai dėl tyčinio padegimo bendrininkaujant.

Tai primena, kad net panašūs faktiniai veiksmai skirtingose valstybėse gali būti vertinami pagal skirtingas baudžiamosios teisės normas.

Įtariamųjų sulaikymas Vokietijoje kelia ir praktinį klausimą – kuriai valstybei jie būtų perduoti pirmiausia? Dėl skirtingose valstybėse įvykdytų veikų tyrimai gali vykti lygiagrečiai, tačiau gavusi kelis Europos arešto orderius Vokietijos teisminė institucija turėtų spręsti, kurį jų vykdyti pirmiausia. Prireikus gali būti kreipiamasi į Eurojustą.

Tačiau svarbiausias aspektas – ne bis in idem principas, draudžiantis pakartotinai persekioti ar bausti už tą pačią nusikalstamą veiką. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje veikos tapatumas vertinamas pagal faktinių aplinkybių visumą, o ne vien pagal skirtingose valstybėse taikomus baudžiamojo įstatymo straipsnius. Todėl valstybėms būtina derinti jurisdikciją ir tyrimų apimtį, kad vienos valstybės procesiniai sprendimai nesukurtų kliūčių kitų valstybių baudžiamajam persekiojimui.

Taigi, „Starlink“ įrangos padegimo tyrimas išryškina kelis Lietuvos teisėsaugai tenkančius uždavinius: nustatyti tinkamą nusikalstamų veikų kvalifikavimą, įrodyti galimą teroristinį tikslą ir išsiaiškinti tarptautinius veikos ryšius. Šiems uždaviniams spręsti būtinas glaudaus bendradarbiavimas su kitų valstybių institucijomis, skirtingų teisinių sistemų išmanymas ir tyrimų koordinavimas.