Pastaruoju metu Lietuvoje nuskambėjo net dvi istorijos, priminusios, kad svetimo žmogaus atvaizdo naudojimas gali turėti rimtų teisinių pasekmių. Spalio 22 d. Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti sprendimą, kuriuo buvęs Lietuvos įmonės vadovas turės atlyginti 200 tūkst. Eur žalą Holivudo aktoriui Clintui Eastwoodui ir jo vardo teises valdančiai bendrovei. Į šią bylą reklamos agentūros vadovas pateko gan kurioziškai: reklamavo kanapių (CBD) produktus pasitelkiant aktoriaus tapatybę.
Kita istorija – dirbtiniu intelektu sukurtas animacinis filmas „Eglė laikų karalienė“, sukėlęs diskusijų dėl veikėjos panašumo į Karoliną Meschino ir jos vardo panaudojimo filmo anonse. Filmo kūrėjas viešai pripažino, kad influencerės sutikimo neatsiklausė.
Šiuos atvejus skiria technologijos, mastas ir aplinkybės, tačiau teisinis vertinimas tas pats: komerciniais tikslais naudoti atpažįstamo žmogaus atvaizdo be jo sutikimo negalima.
Ne tik žvaigždžių veidai turi kainą
Lietuvos teismams ginčai dėl neteisėto atvaizdo naudojimo yra puikiai pažįstami. Juose dalyvauja ne vien garsūs aktoriai ar nuomonės formuotojai. Atlyginti žalą gali tekti ir už reklamoje be leidimo panaudotą eilinio piliečio nuotrauką.
2009 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą, kurioje fotografė savo paslaugas žurnale reklamavo nėščios moters nuotrauka iš privačios fotosesijos. Moteris nebuvo modelis, todėl teismai jos atlygį prilygino reklamos ploto dviejuose žurnalo numeriuose kainai – 1 200 Lt, o už išgyvenimus Aukščiausiasis Teismas galutinai priteisė 5 000 Lt (3K-3-290/2009).
Geriausias atspirties taškas apskaičiuojant žalą – ankstesni to paties žmogaus reklamos sandoriai. 2023 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pritarė, kad žinomai nuomonės formuotojai, kurios nuotrauką grožio studija be leidimo eksponavo parodų stenduose, atlygis būtų skaičiuojamas lyginant su jos ankstesne apmokama reklamos kampanija ir atsižvelgiant į stendų skaičių, auditoriją ir eksponavimo trukmę. Dėl to priteista suma buvo gerokai mažesnė už prašyta (e3K-3-42-684/2023). Sumą turi įrodyti pats nukentėjusysis (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis): teismas jos „iš akies“ nenustatys. Tik kai tikslaus dydžio įrodyti objektyviai neįmanoma, jį nustato teismas, ir tai daro remdamasis byloje pateiktais įrodymais (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
2024 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje vaikų švenčių organizatorė prekybos centre rodė reklamą su aktorės nuotrauka. Organizatorė iki teismo pasiūlė 400 Eur, o teisme tvirtino, kad sutikimas buvo duotas. Aktorė pateikė Lietuvos gretutinių teisių asociacijos apklausą: beveik du trečdaliai aktorių už nuotrauką reklaminiame stende gavo 1 000 Eur ir daugiau. Teismas priteisė 1 000 Eur turtinės, 500 Eur neturtinės žalos ir 4 819,55 Eur bylinėjimosi išlaidų (e2-9653-845/2024). Ginčas dėl 400 Eur virto daugiau nei 6 000 Eur sąskaita.
Sutikimas galioja tik tam, kam duotas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sutikimas fotografuotis savaime nereiškia sutikimo nuotrauką platinti (3K-3-394/2008).
Minėtoje 2023 m. byloje nuomonės formuotoja net spausdavo „patinka“ po grožio studijos įrašais su savo veidu. Teismai tai vertino kaip žodžiu duoto sutikimo patvirtinimą, bet tik socialiniams tinklams, ne parodų stendams. Kilus ginčui sutikimą ir jo apimtį turės įrodyti įmonė (3K-3-290/2009), todėl sutikime verta įvardyti kanalus, laikotarpį ir tikslą.
Civilinio kodekso (CK) 2.22 straipsnio 2 dalis numato galimybę tam tikrais atvejais fotografuoti asmenį viešoje vietoje be jo sutikimo, tačiau tai savaime nesuteikia teisės paversti žmogaus reklamos dalimi.
Vaiko atvaizdui reikia tėvų sutikimo (3K-3-262/2011), net jei vaikas pats sutiko fotografuotis: skelbiant viešąją informaciją būtini abu sutikimai – paties vaiko ir bent vieno iš tėvų (Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punktas). 2022 m. Kauno apygardos teismas paliko galioti sprendimą, kuriuo fotografas už paplūdimyje nufotografuotos 13-metės nuotrauką, panaudotą parodoje ir knygos viršelyje, turėjo sumokėti 4 000 Eur neturtinės žalos: mergaitė fotografuotis sutiko, bet tėvų niekas neklausė (e2A-800-886/2022).
Be to, svetimos nuotraukos panaudojimas reklamoje gali pažeisti ir fotografo autorių teises.
Kuo retesnė reklama, tuo brangesnis veidas
Už neteisėtą atvaizdo panaudojimą galima reikalauti dviejų dalykų: pinigų, kuriuos žmogus būtų uždirbęs, ir kompensacijos už patirtą neturtinę žalą (CK 2.22 straipsnio 3 dalis). Juos būtina atskirti.
Minėta K. Eastwoodo byla dėl to jau buvo grąžinta nagrinėti iš naujo: 2025 m. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino sprendimą priteisti 250 000 Eur, nes teismas šias dvi žalos rūšis sujungė į vieną sumą, nors ieškovai reikalavo tik turtinės žalos (e2A-214-854/2025).
Negautas atlygis paprastai skaičiuojamas pagal tai, kiek žmogus būtų gavęs, jei su juo būtų susitarta iš anksto. Su Eastwoodu taip nepavyko: byloje pateiktoje eksperto išvadoje nurodyta, kad už kino ribų jis per visą karjerą reklamavosi vos kartą, 2012 m. klipe „Halftime in America“.
Lyginti nebuvo su kuo, bet teismas tai įvertino aktoriaus naudai: retumas „tik didina priteistinos žalos sumą“. Sumą teismai nustatė patys (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), įvertinę kampanijos mastą, aktoriaus žinomumą ir rinkodaros profesoriaus išvadą su joje minimais viešai žinomais žvaigždžių reklamos sandoriais, o Lietuvos aktorių įkainius atmetė, nes reklama buvo skirta pasaulio rinkai.
Taigi žalos dydį lemia ne vien pats atvaizdo panaudojimo faktas, bet ir žmogaus žinomumas, ankstesnė komercinė veikla, reklamos auditorija bei kitos aplinkybės.
Agentūra taip pat gali atsakyti už neteisėtą reklamą
Eastwoodo byloje aptariama Lietuvos bendrovė pati kanapių produktais neprekiavo – ji kūrė svetaines ir reklaminį turinį JAV partnerinės rinkodaros bendrovei. Teisme vadovas aiškino, kad bendrovė svetaines tik techniškai sukūrė. Teismai šio argumento nepriėmė: svetainių valdytoja turėjo galimybę ir pareigą kontroliuoti jose skelbiamą turinį, todėl už jį ir atsako (e2A-704-407/2026). Kadangi bendrovė jau buvo likviduota, žalą teko atlyginti buvusiam jos vadovui, vieninteliam akcininkui ir likvidatoriui asmeniškai: teismai nustatė, kad jis, žinodamas apie JAV pradėtą bylą, bendrovę likvidavo ir jos turtą perėmė sau (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).
CK 2.22 straipsnio 1 dalis sutikimo reikalauja iš kiekvieno, kas atvaizdą atgamina, demonstruoja ar spausdina, taigi ir iš reklamos agentūros. Kai nustatoma, kad užsakovas ir agentūra žalą padarė bendrais veiksmais, jie nukentėjusiajam gali atsakyti solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).
Dirbtinis intelektas taisyklių nekeičia
Eastwoodo atveju buvo panaudotos tikros nuotraukos ir išgalvotos citatos. Šiandien panašų rezultatą galima pasiekti sugeneravus vaizdą, kuriame žinomas žmogus „kalba“ savo balsu, arba sukūrus personažą, aiškiai primenantį realų asmenį.
Būtent todėl diskusija dėl „Eglės laikų karalienės“ ir Karolinos Meschino yra aktuali platesniame kontekste. DI kūrėjams nebereikia tiesiogiai panaudoti žmogaus nuotraukos, kad žiūrovas atpažintų jo išvaizdą. Tačiau vien panašumo nepakanka automatiškai konstatuoti teisės pažeidimą – būtina vertinti konkrečias aplinkybes, atpažįstamumą ir naudojimo kontekstą.
CK 2.22 straipsnis saugo ne tik nuotrauką, bet ir „kitokį atvaizdą“, o Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 7 punktas draudžia reklamoje be sutikimo minėti asmens vardą, pateikti jo nuomonę ar naudoti jo atvaizdą.
Tai reiškia, kad DI naudojimas savaime nepanaikina pareigos gerbti žmogaus teisę į atvaizdą. Jei sugeneruotas personažas yra atpažįstamas kaip konkretus žmogus ir jo atvaizdas neteisėtai panaudojamas komerciniais tikslais, gali atsirasti pagrindas reikalauti žalos atlyginimo.
ES dirbtinio intelekto aktas taip pat numato skaidrumo reikalavimus tam tikram dirbtinai sukurtam ar pakeistam vaizdo ir garso turiniui (50 straipsnis), kurie taikomi nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. Tačiau net ir tinkamai pažymėjus, kad turinys sukurtas DI, toks žymėjimas nepakeičia būtino asmens sutikimo.
Penki klausimai prieš paleidžiant reklamą
Dažniausiai ginčai dėl neteisėto atvaizdo panaudojimo kyla iš skubėjimo paleisti reklamą ar naiviai tikintis, kad „niekam neužklius“. Prieš kampaniją įmonė turėtų žinoti atsakymus į penkis klausimus:
- Ar turime įrodomą sutikimą kiekvienam atpažįstamam asmeniui, įskaitant DI sukurtame turinyje?
- Ar sutikimas apima šį kanalą, laikotarpį ir tikslą?
- Jei turinyje yra vaikas, ar turime reikiamą tėvų ir paties vaiko sutikimą?
- Ar turime teises į pačią nuotrauką, vaizdo įrašą ar kitą naudojamą turinį?
- Ar sutartyje su agentūra aišku, kas atsako, jei sutikimo nebus?
Holivudinių sumų mažiau žinomas žmogus neprisiteis, tačiau Lietuvoje nagrinėtos bylos rodo, kad keli šimtai eurų su bylinėjimosi išlaidomis greitai virsta keliais tūkstančiais. O teismo sprendimas su įmonės pavadinimu lieka viešas ir tada, kai kampanija seniai pamiršta.


