Teismo įsakymas – reali skolos išieškojimo priemonė ar tik procesinė utopija?

Teisininkų bendruomenėje vis dažniau kritikuojama teismo įsakymo procedūra, kuri turėtų padėti įmonėms ir fiziniams asmenims greitai išsiieškoti pinigines skolas. Išanalizavus 50 nutarčių, kuriomis atsisakyta priimti pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo, kyla abejonių, ar ši procedūra praktikoje veikia taip paprastai, kaip numato įstatymas.

Kreditorius kreipiasi į teismą tikėdamasis greitesnio skolos išieškojimo, tačiau vietoj teismo įsakymo kartais gauna neskundžiamą atsisakymą. Teismui pritrūksta įrodymų, išsamesnių aplinkybių ar paaiškinimo, kodėl skolininkas reikalavimo neginčys. Paradoksas tas, kad reikalavimo pagrįstumą patvirtinantys įrodymai šioje procedūroje neturi būti pridedami, o teismas neturėtų vertinti paties reikalavimo pagrįstumo. Klientui teisininkas šį kelią įprastai pristato kaip paprastesnį, tačiau praktikoje rezultatas kartais priklauso ne tik nuo pasirengimo – prireikia ir sėkmės procesinėje loterijoje.

Įrodymų nereikia, bet nesupraskite klaidingai

Teismo įsakymo procedūra sukurta aiškiems piniginiams reikalavimams išspręsti supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Jeigu skolininkas pareiškia prieštaravimus, kreditorius gali teikti ieškinį, o ginčas toliau nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka.

Esminis šios procedūros skirtumas įtvirtintas Civilinio proceso kodekso (CPK) 433 straipsnio 3 dalyje: prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo įrodymai nepridedami.

Žinoma, nesupraskite klaidingai – tai nereiškia, kad galima pateikti kelis sakinius apie neva egzistuojančią skolą ir tikėtis teismo įsakymo. Teismui turi būti sudaryta galimybė patikrinti, ar egzistuoja įstatyme nustatytos procedūros taikymo sąlygos. Todėl reikia pateikti procesines aplinkybes pagrindžiančius dokumentus: įrodymus apie atstovavimą, sumokėtą žyminį mokestį ir kitus reikalingus duomenis. Iš pareiškimo taip pat turi būti aišku, kokios skolos, iš ko ir kokiu pagrindu reikalaujama.

Tačiau praktikoje žodžiai „ir kitos procesinės aplinkybės“ kartais išsiplečia tiek, kad kreditoriui saugiausia pateikti visus įrodymus, kuriuos tik įmanoma pateikti: sutartis, sąskaitas, susirašinėjimą, pretenzijas, atsakymus į jas ir dar paaiškinti, kodėl skolininkas, tikėtina, neprieštaraus.

Nes juk tai supaprastintas procesas, kuriam keliama užduotis maksimaliai supaprastinti ir pagreitinti teismo darbą sprendžiant sąlygiškai aiškias bylas, dėl kurių šalys praktiškai nesiginčija.

Reikia įrodyti skolininko nusiteikimą

CPK 435 straipsnio 5 dalyje taip pat aiškiai nustatyta, kad teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo netikrina. Tai pakartojo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2026 m. paskelbtoje apylinkių teismų praktikos apžvalgoje.

Vis dėlto vienoje analizuotų nutarčių teismas atkreipė dėmesį, kad kreditorius nenurodė, ar skolininkas atsakė į raginimą bei pretenziją, kokia buvo jo pozicija ir kodėl kreditorius mano, kad reikalavimas nebus ginčijamas.

Kreditoriui tokiu atveju tenka įrodinėti prielaidą apie tai, kaip ateityje pasielgs kitas asmuo. Tačiau skolininkas gali nereaguoti į pretenziją ir prieštarauti tik gavęs teismo įsakymą. Gali būti ir priešingai – ginčyti skolą susirašinėjime su kreditoriumi, bet teismo įsakymui neprieštarauti. Būtent ši procedūra ir turėtų padėti išsiaiškinti, ar realus ginčas apskritai kyla.

Reikalavimo pagrįstumas tikrinamas jo oficialiai netikrinant

Dar daugiau klausimų kyla, kai teismas ima vertinti patį kreditoriaus reikalavimą. Vienu analizuotu atveju buvo prašoma priteisti išlaidas už advokato teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo metu. Teismui pritrūko duomenų apie tyrimo eigą ir baigtį, todėl nutartyje konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas.

Būtent paskutiniai žodžiai ir atskleidžia problemą: spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą teismas ėmėsi nustatinėti tai, ko šioje stadijoje neturėtų tikrinti.

Kitoje byloje kreditoriaus prašymas priteisti skolos išieškojimo išlaidas kaip bylinėjimosi išlaidas įvertintas kaip „nėra visiškai pagrįstas“. Šioje vietoje būtų nuoširdžiai įdomu suprasti, ką teismo kalboje reiškia „nėra visiškai pagrįstas“. Ar prašymas iš dalies pagrįstas? Ar jo pagrįstumas jau buvo įvertintas? O gal tą pačią sumą reikėjo pavadinti kitaip?

Teoriškai – paprasta, praktiškai – Sizifo darbas

Išanalizavus 50 nutarčių matyti, kad teismai atsisakymus grindžia įrodymų, leidžiančių spręsti, jog skolininkas neginčys reikalavimo, trūkumu; kreditoriaus reikalavimo ar jo dalies nepagrįstumu; nepakankamu faktinių aplinkybių ir reikalavimo detalizavimu; duomenų apie ankstesnių procedūrų, įskaitant ikiteisminį tyrimą, eigą ir baigtį nepateikimu; netinkamu reikalavimo dėl teisinių paslaugų ir bylinėjimosi išlaidų kvalifikavimu.

Tokia praktika kelia pagrįstų abejonių, nes dalies šių aplinkybių ir įrodymų pagal teismo įsakymo procedūrą net nereikalaujama tikrinti bei pateikti. Todėl turėtų būti aiški riba tarp procedūrinių sąlygų patikrinimo ir reikalavimo pagrįstumo vertinimo.

Juolab kad nutartis, kuria atsisakoma priimti pareiškimą, atskiruoju skundu neskundžiama. Kreditoriui belieka taisyti nurodytus „trūkumus“ ir bandyti dar kartą. Taip pakartotinis pareiškimo teikimas tampa savotišku Sizifo darbu – tenka įveikti ne tiek įstatymo reikalavimus, kiek skirtingą teismų požiūrį į jų turinį.

Teismo įsakymo procedūra teoriškai yra gera būtent todėl, kad turėtų būti paprasta, greita ir efektyvi. Tikrasis klausimas – ar teismai leidžia jai tokiai būti. Jeigu supaprastinta procedūra reikalauja tokio paties pasirengimo kaip ginčo teisena, ką mes iš tiesų supaprastinome?