Aleksandras Vancevičius
Nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai bei formuojama teismų praktika pripažįsta, kad viena iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida, yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Tačiau praktikoje pasitaiko situacijų, kada tėvai skyrybų ar dėl asmeninių priežasčių sukeltų situacijų metu nesutaria dėl vaiko išlaikymo, vengia atlikti savo prievoles ir pan. Todėl svarbu žinoti pagrindinius teisinius aspektus, apibrėžiančius tėvų (ir kitų teismo įpareigotų asmenų) teises ir pareigas vaiko atžvilgiu bei galinčią kilti atsakomybę.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalimi, tėvai privalo auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei ištikimais piliečiais, išlaikyti juos iki pilnametystės. Tėvai, siekdami garantuoti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tenkinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, privalo šias pareigas vykdyti tinkamai. Pabrėžtina, kad tėvų pareigos vaikams nesibaigia su santuokos nutraukimu arba gyvenimo skyrium pradžia. Tėvų pareigos vaikams išlieka net ir po to, kai vienas iš tėvų negyvena kartu su savo vaiku. Pareiga materialiai išlaikyti vaikus yra saugoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 3.192 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tai reiškia, kad vaikų išlaikymas laikytinas neišvengiama tėvų pareiga, kurios dėka užtikrinami būtiniausi vaiko poreikiai. Pažymėtina ir tai, kad teismo sprendimu pareiga išlaikyti vaiką gali būti nustatyta ir kitiems asmenims (ne vaiko tėvams).
Sąmoningas teismo nustatytos pareigos išlaikyti vaiką nevykdymas kriminalizuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 164 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai negali dirbti, dėl to neturi lėšų, neturi galimybių savimi pasirūpinti patys, įstatymų leidėjas teismo įpareigotų asmenų vengimą išlaikyti vaiką laiko pavojinga visuomenei veika ir už tokios pareigos tyčinį nevykdymą nustato griežčiausią – baudžiamąją atsakomybę.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla tuo atveju, kai kaltininkas tyčia, žinodamas savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui ir galėdamas šią pareigą įvykdyti, sąmoningai jos nevykdo. Tai reiškia, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma viena iš alternatyvių veikų: 1) pagal teismo sprendimą nevykdant pareigos išlaikyti vaiką; 2) pagal teismo sprendimą nemokant lėšų vaikui išlaikyti; 3) pagal teismo sprendimą neteikiant kitos būtinos materialios paramos vaikui. Vengimas išlaikyti vaiką laikomas nesunkiu tyčiniu nusikaltimu. Tai trunkamoji nusikalstama veika, kadangi BK 164 straipsnio dispozicijoje nurodyta pavojinga veika – vengimas – reiškia nusikalstamos būsenos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį, o kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos. Taigi, ši nusikalstama veika trunka tol, kol jos nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką.
Baudžiamosios teisės teorijoje bei formuojamoje teismų praktikoje baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnio nuostatas taikymas yra siejamas su keliomis esminėmis sąlygomis.
Pirma, vaiko išlaikymas privalo būti priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šiuo atveju terminas „teismo sprendimas“ turi būti suprantamas ir aiškinamas plačiai. BK 164 straipsnis taikytinas ne tik tais atvejai, kai nevykdomi civilinio proceso tvarka teismo priimti galutiniai sprendimai iš esmės išnagrinėjus civilinę bylą, bet ir tais atvejais, kai nevykdomi kiti įpareigojantys teismo aktai (dokumentai), kuriuose suformuluota konkreti asmens pareiga išlaikyti vaiką (pvz., teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikino vaiko išlaikymo priteisimo). Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas; rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina.
Antra, atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma visiškai, bet ir kai ji vykdoma tik iš dalies. Ši nusikalstama veika padaroma sąmoningu pareigos nevykdymu, t.y. kaltininkui veikiant tiesiogine tyčia: žinodamas (suvokdamas), kad turi pareigą, pagal įsigaliojusį teismo sprendimą, išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingas, sveikas, turėdamas turtines galimybes teikti vaikui išlaikymą), asmuo jos sąmoningai nevykdo. Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir nori taip veikti.
Trečia, yra visos objektyvios galimybės tam, kad teismo įpareigotas asmuo savo pareigą vykdytų, tačiau jis nuo jos sąmoningai susilaiko bei jos vengia. Tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitos materialinės paramos išieškojimas. Jis gali pasireikšti kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitas turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams, simuliuojant ligą, išparduodant turtą, kurio sąskaita galėtų būti užtikrintas pareigos vykdymas ir pan.
Ketvirta, kaltininko pareigos vykdymo neįmanoma užtikrinti civilinėmis priemonėmis arba tokių priemonių taikymas yra apsunkintas dėl nesąžiningų skolininko veiksmų. Kaip minėta, tai galimos situacijos, kuomet kaltininkas slepiasi, slepia savo gaunamas pajamas, turtą, simuliuoja ligą ir kt. Tačiau tuo atveju, kai asmuo nevykdo teismo sprendimo, bet teismo sprendimas gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytas priverstinio vykdymo priemones (priverstinio išieškojimo procedūras), svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė asmeniui būtų pagrįsta ir proporcinga. Todėl prieš inicijuojant baudžiamąjį procesą asmens, vengiančio teikti vaikui išlaikymą, atžvilgiu turėtų būti išnaudotos įprastos civilinės priverstinio vykdymo priemonės. Tai kartu lemia išvadą, kad vengimas išlaikyti vaiką yra siejamas su tokio neteisėto elgesio pastovumu, nuolatiniu jo pobūdžiu, todėl tokios pareigos nevykdymas vieną kartą arba neesminiai šios pareigos pažeidimai nėra priežastis patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti vaiko tėvas ir (ar) motina, taip pat vaiko broliai, seserys ar seneliai (CK 3.236, 3.237 str.) bei kiti asmenys, kuriuos teismas įpareigojo išlaikyti vaiką (vaikus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad šios nusikalstamos veikos subjektais gali būti ir teismo įpareigoto teikti išlaikymą asmens įpėdiniai, kuriems kyla pareiga toliau mokėti išlaikymą palikimo sąskaita (CK 3.194 straipsnio 5 dalis, CK 5.63 straipsnis).
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnio nuostatas taikoma tik tuomet, kai asmuo vengia teikti teismo nustatytą išlaikymą pilnametystės (18 metų) nesulaukusiam asmeniui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje ir CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Sisteminiu, loginiu ir lingvistiniu požiūriu CK 3.194 straipsnyje vaiku laikomas tik nepilnametis asmuo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo redakcija) įtvirtintos nuostatos (tėvų pareigos išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose (atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu CK 3.194 straipsnio 3 dalis yra pakeista)) konstitucingumo, 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų instituto; išlaikymo priteisimas pilnamečiams asmenims negali būti grindžiamas tokiais pat principais, kaip nepilnamečiams. Priešingu atveju, būtų paneigta pilnametystės samprata, įtvirtinta Konstitucijoje ir visoje teisės sistemoje. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas.
Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, nustatomi kiti teisiškai reikšmingi faktai, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Analogiškai vaiko sąvoką aiškina ir 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu) bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kur vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad už vengimą išlaikyti asmenį, sulaukusį pilnametystės (pvz., CK 3.1921 straipsnio numatytu atveju) baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį netaikoma; tokiais atvejais taikoma bendroji BK 245 straipsnyje įtvirtinta teismo sprendimo nevykdymo nusikalstamos veikos sudėtis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-06-16 nutartis baudžiamojoje byloje 2K-327-303/2015).
Pažymėtina, kad asmuo neatsako baudžiamąja tvarka pagal BK 164 straipsnį, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Darbo ar pajamų neturėjimas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, specialybės neperspektyvumas ir panašios baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų nurodomos aplinkybės įprastai teismų nelaikomos svarbiomis ir pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos.
Teismų praktikoje nustatyta, kad svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant asmens, turinčio pareigą teikti vaikui išlaikymą, turtinę padėtį, vertinamas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį vertinami tiek pagal objektyviuosius, tiek pagal subjektyviuosius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu.
Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už BK 164 straipsnyje numatytą veiką, labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Ši teismų formuojama praktika atitinka visuotinai pripažįstamą principą, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio) baudžiant asmenis už teisės pažeidimus.
Atsižvelgiant į šiame straipsnyje aptartą nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėtį bei šios griežčiausios baudžiamosios atsakomybės taikymą, pažymėtina, kad susidūrus su vengimo išlaikyti vaiką situacija, svarbu įsitikinti, ar tokia pareiga atsakingam asmeniui yra nustatyta teismo sprendimu, išnaudoti visas įprastas civilinės priverstinio vykdymo priemones pasitelkiant antstolius bei tik esant atsakingo asmens sąmoningo vengimo išlaikyti vaiką požymiams svarstyti galimybę dėl baudžiamojo proceso įpareigoto asmens atžvilgiu iniciavimo. Kartu pažymėtina, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet siekiant kitų tikslų (pavyzdžiui, naudojant tai kaip tam tikro spaudimo ar keršto būdą) yra kreipiamasi į teisėsaugos pareigūnus bei inicijuojamas baudžiamasis procesas realiai nesant įpareigoto asmens piktybiško tyčinio vengimo išlaikyti vaiką požymių. Tokiu atveju asmeniui, kurio atžvilgiu yra inicijuotas baudžiamasis procesas, tenka aktyviai gintis, rinkti ir analizuoti svarbius įrodymus, paneigiančius jam reiškiamus įtarimus (kaltinimus). Abiem minimais atvejais teisės specialistai (advokatai) gali padėti asmeniui įvertinti susiklosčiusią situaciją bei pasiūlyti tinkamiausią asmens teisių gynybos būdą.
Atgal į sąrašą