Verslo konfliktas ar nusikaltimas? Ribą turi nubrėžti įrodymai

Kol verslo partnerių tikslai sutampa, kartu priimti sprendimai paprastai nekelia abejonių. Tačiau santykiams pašlijus tie patys susitarimai, finansinės operacijos ar naudojimasis bendrovės duomenimis gali būti pradėti vertinti visiškai kitaip. Buvęs partneris gali staiga pateikti savąją įvykių versiją, o kitai konflikto pusei kartais tenka ją paneigti jau nebe civiliniame ginče, bet prasidėjus baudžiamajam procesui.

Būtent taip nutiko mano klientui. Ilgą laiką kartu su verslo partneriu vykdyta veikla, nutrūkus jų verslo santykiams, tapo pagrindu įtarimams dėl kelių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 1 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje.

Tyrimo metu buvo teigiama, kad mano ginamasis veiklos eigoje neva partnerio įsteigtos bendrovės vardu sudarė paskolos sutartį. Taip pat jam buvo pareikšti įtarimai dėl galimo sukčiavimo, dokumentų klastojimo, neteisėto disponavimo kitam asmeniui priklausančia elektronine mokėjimo priemone bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenimis, pakankamais finansinėms operacijoms inicijuoti ir neteisėto elektroninių duomenų panaudojimo.

Ikiteisminis tyrimas truko kelerius metus, tačiau, įvertinus surinktų duomenų visumą, mano ginamojo atžvilgiu galiausiai buvo nutrauktas.

Visgi, tai buvo itin rimti įtarimai, galėję turėti reikšmingų teisinių pasekmių, o taip pat pakenkti tolimesniam profesiniam keliui ir reputacijai. Tačiau visada atminkite – baudžiamajame procese pareikšti įtarimai yra tik pradinė proceso stadija. Kaltė ir nusikalstamos veikos padarymas dar tikrai nėra konstatuoti. Baudžiamojo proceso esmė yra įtarimų tikrinimas.

Nuo pat gynybos pradžios minimoje byloje buvo laikomasi pozicijos, kad aplinkybės turi būti vertinamos kompleksiškai. Mano ginamasis ir pareiškėjas ilgą laiką buvo verslo partneriai, kurie kartu vystė komercinę veiklą, priiminėjo su verslu susijusius sprendimus ir bendradarbiavo siekdami bendrų verslo tikslų. Todėl atskirų veiksmų vertinimas, neatsižvelgiant į visą jų bendradarbiavimo kontekstą, galėjo sudaryti klaidingą įspūdį apie faktines aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje nepakanka nustatyti vien tai, kad tarp šalių kilo ginčas arba kad jų požiūris į tam tikrus verslo sprendimus išsiskyrė. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, būtina įrodyti visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius – tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius. Įrodymai turi būti aiškūs, nuoseklūs ir pakankami.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo analizuojami finansiniai dokumentai, verslo santykiai, šalių paaiškinimai, elektroniniai duomenys ir kita reikšminga medžiaga. Įvertinusi surinktų duomenų visumą buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą mano ginamojo atžvilgiu.

Šis sprendimas yra reikšmingas ne tik mano klientui, bet ir platesniame kontekste. Jis dar kartą parodo, kad baudžiamasis procesas negali būti grindžiamas vien pirminiais įtarimais ar konflikto šalies pateikta įvykių versija. Teisėsaugos pareiga – patikrinti visas reikšmingas aplinkybes ir priimti sprendimą remiantis surinktų įrodymų visuma.

Ši byla taip pat atskleidžia problemą, su kuria advokatai susiduria vis dažniau – verslo santykių kriminalizavimą. Nutraukus bendrą veiklą ar kilus nesutarimams dėl verslo valdymo, finansinių sprendimų ar tarpusavio atsiskaitymų, civilinio pobūdžio konfliktai kartais bandomi perkelti į baudžiamosios teisės sritį. Tačiau baudžiamoji teisė yra kraštutinė valstybės reakcijos priemonė (lot. ultima ratio), todėl ji negali būti naudojama kiekvienam verslo konfliktui spręsti.

Tai nereiškia, kad verslo santykiuose negali būti padaroma nusikalstamų veikų. Tačiau ne kiekvienas nesąžiningas sprendimas, sutarties pažeidimas ar partneriui nuostolių sukėlęs veiksmas savaime yra nusikaltimas. Tokie nesutarimai pirmiausia gali užtraukti civilinę atsakomybę, o baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai nustatomi visi konkrečios nusikalstamos veikos požymiai. Šių atsakomybės rūšių negalima sutapatinti, nes priešingu atveju baudžiamasis procesas gali tapti spaudimo priemone sprendžiant verslo konfliktą.

Svarbu nepamiršti ir kitos medalio pusės. Net jei vėliau ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, pats baudžiamasis procesas žmogui sukelia didžiulių pasekmių – nukenčia reputacija, sutrinka verslo santykiai, patiriamos finansinės išlaidos ir emocinė įtampa. Todėl kiekvienas sprendimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą turi būti ypač atsakingas ir pagrįstas pakankamais duomenimis.

Teisininko, gynėjo vaidmuo tokiose bylose yra ne tik ginti konkretų klientą, bet ir užtikrinti, kad baudžiamojo proceso principai būtų taikomi realiai, o ne tik deklaruojami. Nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir pareiga įrodyti kaltę nėra formalumai – tai pamatinės teisinės valstybės garantijos.

Mano ginamojo atžvilgiu priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas po kelerių metų nuo proceso pradžios. Istorija patvirtino, kad baudžiamasis procesas turi baigtis ne tada, kai patogu vienai ar kitai ginčo šaliai, o tada, kai objektyvus įrodymų vertinimas leidžia priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tai yra svarbiausia žinia tiek verslo bendruomenei, tiek kiekvienam žmogui, kuris gali atsidurti baudžiamojo proceso akiratyje.