Žiniasklaidos laisvė ir jos ribos: kas sprendžia, kaip žurnalistui rinkti informaciją?

Generalinės prokuratūros pradėtas tyrimas dėl LRT Redakcinės politikos gali atrodyti kaip vieno transliuotojo klausimas. Tačiau jis paliečia gerokai platesnį žiniasklaidos laisvės principą – kiek pati redakcija gali spręsti, kokiais būdais rinkti visuomenei svarbią informaciją.

Prokuratūra aiškinasi, ar LRT nuostatos, išskirtiniais atvejais leidžiančios žurnalistams slapta rinkti informaciją, nepažeidžia privataus gyvenimo neliečiamumo. Žurnalistų bendruomenė įžvelgia kitą riziką – valstybės institucijos kišimąsi į redakcinius sprendimus.

Advokatų profesinės bendrijos „Constat“ vyresnioji teisininkė Justė Kavaliauskaitė primena, kad šis atvejis svarbus ne tik LRT. Situacija kelia klausimą visai žiniasklaidai: kas turi spręsti, kada slaptas įrašymas pateisinamas – pati redakcija, teismas kilus konkrečiam ginčui ar valstybės institucija, vertindama redakcijos darbo taisykles?

Slaptas įrašymas savaime nėra neteisėtas

Lietuvos įstatymai slapto informacijos rinkimo žurnalistikoje savaime nedraudžia – jie nustato sąlygas, kada toks metodas pateisinamas. Visuomenės informavimo įstatymas leidžia filmuoti ir daryti įrašus be žmogaus sutikimo, kai fiksuojami teisės pažeidimai (13 straipsnio 2 dalis). Informaciją apie privatų gyvenimą be sutikimo galima skelbti, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, o apie viešąjį asmenį – ir tada, kai ji atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias jo gyvenimo aplinkybes (14 straipsnio 3 dalis).

„Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti, kaip nėra neribota ir žurnalisto galimybė slapta rinkti informaciją. Įstatymas reikalauja ieškoti pusiausvyros, o ją kiekvienu konkrečiu atveju nustato ne valstybės institucija, o, kilus ginčui, teismas“, – akcentuoja J. Kavaliauskaitė.

Tai patvirtina ir Konstitucinis Teismas. 2017 m., vertindamas Seimo nario Kęstučio Pūko elgesį, jis rėmėsi žurnalisčių slapta kamera surinkta medžiaga. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad naudoti slaptas kameras visuomenei svarbiai informacijai gauti leidžiama, jei žurnalistai nepažeidžia profesinės etikos. Kadangi medžiaga buvo surinkta viešoje vietoje ir panaudota informuoti visuomenę apie viešo asmens veiklą, teismas nematė pagrindo ją laikyti surinkta neteisėtai.

Viena – tirti konkretų įrašą, kita – redakcijos darbo taisykles

Šiuo atveju prokuratūra tiria ne konkretų slaptą įrašą ir ne konkretaus žmogaus skundą. Tyrimas pradėtas jos pačios iniciatyva dėl pačių LRT Redakcinės politikos nuostatų. Pagal jas slapta įrašyti galima tik turint pirminių įrodymų apie neteisėtus ar nesąžiningus veiksmus, kai yra aiškus viešasis interesas, ir gavus išankstinį atsakingo redaktoriaus leidimą. Jei įtarimai nepasitvirtina, įrašas turi būti nedelsiant sunaikintas.

LRT pateikta penkiolika klausimų: kas ir kokia forma prašo leidimo, kokiais kriterijais atskiriami „neteisėti“ ir „nesąžiningi“ veiksmai, kaip įforminamas redaktoriaus leidimas, kas kontroliuoja jo ribas, kaip įrašai saugomi, registruojami ir naikinami.

Pati prokuratūra nurodo siekianti įvertinti, ar LRT redakcinis žurnalistų veiklos reglamentavimas atitinka Konstituciją ir įstatymus.

„Viena yra vertinti konkretaus slapto įrašo teisėtumą – žinant, ką žurnalistas tyrė, kokią informaciją turėjo, kodėl pasirinko tokį metodą ir kaip panaudojo surinktą medžiagą. Visai kas kita – abstrakčiai vertinti pačias redakcijos taisykles. Klausimai apie tai, kas ir pagal kokius kriterijus redakcijoje leidžia naudoti konkretų informacijos rinkimo metodą, jau paliečia ne vien teisėtumo kontrolę, bet ir patį redakcinio sprendimo priėmimo procesą“, – sako „Constat“ vyresnioji teisininkė J. Kavaliauskaitė.

Ar tai – prokuratūros kompetencija?

Formalų pagrindą kreiptis į LRT prokuratūra turi. Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis prokurorui suteikia teisę įstatymo nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, o Prokuratūros įstatymas leidžia prokurorui, tiriančiam galimą viešojo intereso pažeidimą, reikalauti dokumentų, informacijos ir paaiškinimų (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalis).

Tačiau tas pats įstatymas viešojo intereso gynimą sieja su sąlyga: prokuroras įsikiša tada, kai už tą sritį atsakingos institucijos nesiima veiksmų arba kai tokių institucijų nėra (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Žiniasklaidos srityje jų yra. Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja skundus dėl privataus gyvenimo pažeidimų ir gali pradėti tyrimą savo iniciatyva, taip pat prižiūri, kaip žurnalistai tvarko asmens duomenis. Pačioje LRT veikia LRT taryba, prižiūrinti, kaip LRT laikosi viešosios informacijos rengėjui keliamų reikalavimų, nepriklausomas etikos kontrolierius ir Redakcinės politikos priežiūros komisija. Viešai nėra žinoma, kad kuri nors iš šių institucijų būtų nesiėmusi veiksmų.

Svarbu ir tai, kuo tyrimas gali baigtis. Nustatęs pažeidimą, prokuroras gali reikalauti, kad LRT spręstų dėl jo pašalinimo, arba kreiptis į teismą. Tai nėra vien teorinė galimybė: šių metų birželį Generalinė prokuratūra jau pateikė LRT tokį reikalavimą dėl pirkimų ataskaitų.

Todėl negalima atmesti, kad ir dabartinis tyrimas galėtų baigtis reikalavimu keisti redakcinę politiką. Būtent tada klausimas, ar prokuratūra tikrina galimą teisės pažeidimą, ar jau ima kontroliuoti redakcinius sprendimus, taptų dar aštresnis.

Ką apie žurnalistinius metodus sako teismų praktika?

Viešai prieinamoje Lietuvos teismų praktikoje nėra atvejų, kai prokuratūra viešojo intereso gynimo tvarka būtų vertinusi žiniasklaidos redakcines taisykles. Slapto informacijos rinkimo teisėtumas visada vertintas konkrečiose bylose: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žiūri, kur ir kokia informacija rinkta, ar naudotos specialios priemonės ir ar joms reikėjo teismo leidimo.

EŽTT laikosi tos pačios konkretaus atvejo logikos. Byloje Haldimann ir kiti prieš Šveicariją jis nagrinėjo žurnalistų nubaudimą už paslėpta kamera įrašyto pokalbio su draudimo brokeriu transliavimą. Teismas įvertino visą aplinkybių visumą – viešąjį interesą, slapto filmavimo sąlygas ir tai, kad brokerio veidas ir balsas buvo pakeisti, – ir konstatavo saviraiškos laisvės pažeidimą. Jis pabrėžė, kad net nedidelė sankcija gali atgrasyti žiniasklaidą nuo kritiškų reportažų visuomenei svarbiais klausimais.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei jis pats, nei nacionaliniai teismai neturi savo požiūriu pakeisti žurnalistų sprendimo, kokį darbo metodą taikyti. Metodo pasirinkimas yra žurnalistinės laisvės dalis, o už savo pasirinkimus žurnalistai atsako pagal teisę ir profesinės etikos taisykles. Jei to negali daryti teismai, juo labiau to neturėtų daryti prokuratūra.

Atskira apsauga taikoma žurnalistų šaltiniams. EŽTT saugo ne tik šaltinio tapatybę, bet ir aplinkybes, kaip žurnalistas iš jo gavo informaciją. Todėl klausimai apie leidimų slapta įrašyti turinį, jų registravimą ir vidaus auditą gali priartėti prie konkrečių žurnalistinių tyrimų ir šaltinių.

Redakcinės laisvės riba įrašyta ir ES teisėje

Tai, ką ilgus metus formavo teismai, dabar aiškiai įtvirtina Europos žiniasklaidos laisvės aktas – visoje Europos Sąjungoje tiesiogiai taikomas reglamentas. Nuo 2025 m. vasario jis draudžia valstybės institucijoms kištis į žiniasklaidos redakcinę politiką ir redakcinius sprendimus arba bandyti juos paveikti (4 straipsnio 2 dalis). Visuomeniniams transliuotojams, tokiems kaip LRT, reglamentas atskirai garantuoja redakcinį nepriklausomumą (5 straipsnis).

Reglamentas atskirai saugo ir žurnalistų šaltinius bei konfidencialius ryšius. Nuo 2025 m. rugpjūčio jis draudžia reikalauti iš redakcijų informacijos, pagal kurią būtų galima nustatyti žurnalistų šaltinius. Išimtys galimos tik dėl svarbaus viešojo intereso ir gavus išankstinį teismo ar kitos nepriklausomos institucijos leidimą.

„Prokuratūros klausimai apie tai, kas redakcijoje leidžia naudoti slaptą įrašymą, pagal kokius kriterijus priimamas sprendimas, kas registruojama ir kaip vykdoma vidaus kontrolė, liečia pačią redakcinę politiką. Būtent šią sritį Europos žiniasklaidos laisvės aktas saugo nuo valstybės institucijų kišimosi“, – sako J. Kavaliauskaitė.

Taigi, prokuratūra gali kreiptis į LRT ir prašyti informacijos, tačiau tik tiek, kiek to reikia konkrečiam galimam teisės pažeidimui nustatyti. Tirdama, kaip redakcija priima sprendimus dėl informacijos rinkimo metodų, ji peržengia viešojo intereso gynimo ribas ir įžengia į sritį, kurią Konstitucija, EŽTT praktika ir Europos žiniasklaidos laisvės aktas palieka pačiai redakcijai, o kilus ginčui – teismui.