Eglė Šulcienė
Pastaraisiais metais susiklosčiusios išskirtinės, nenumatytos ir specifinės aplinkybės daro įtaką ne tik kasdieniniam gyvenimui, bet ir asmenų prievolių bei įsipareigojimų tinkamam vykdymui, sutartinių santykių stabilumui, pastovumui. Neretai sutartiniuose santykiuose sudarant sutartis, tam tikros rizikos, kurios ne visuomet gali būti paprastai prognozuojamos ir numatomos, nėra įvertinamos. Tokiu atveju, komplikuojantis sutartinių įsipareigojimų vykdymui, kyla klausimas, kaip užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir ar ji apskritai įmanoma, siekiant maksimaliai sumažinti neigiamas pasekmes prievolės neįvykdžiusiai šaliai ir tai, kuri negavo pagal susitarimą to, ko pagrįstai tikėjosi.
Viena iš priemonių, galinčių padėti išspręsti tam tikras gresiančias pasekmes dėl sandoriu patvirtintų įsipareigojimų nevykdymo – netesybos. Netesybos – tai prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Taip pat, tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai.
Išskiriamos dvi pagrindinės netesybų rūšys: jos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamos prievolės sumos procentu. Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t., laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma. Delspinigiai dažniausiai skaičiuojami pažeidus prievolės įvykdymo terminą, o bauda gali būti nustatoma ir už sutarties įvykdymo termino praleidimą, ir už sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą. Be to, delspinigiai pasižymi tęstinumu, nes jie skaičiuojami už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą, o bauda paprastai yra vienkartinė, t. y. ji sumokama vieną kartą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netesybos pradedamos skaičiuoti nuo tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai.
Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi nustatytos netesybos iš anksto nurodo būsimus kreditoriaus nuostolius, kurie gali būti minimalūs. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą, reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Akcentuotina, kad netesybos, visų pirma, yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali tapti kreditoriaus pasipelnymo šaltiniu – svarbu užtikrinti, kad nukentėjusi šalis nepiktnaudžiautų savo teise ir nepagrįstai nepraturtėtų kitos šalies sąskaita. Nepaisant to, privalu užtikrinti, kad prievolę vykdantis asmuo taip pat neimtų piktnaudžiauti – netesybų mokėjimas negali tapti patrauklesniu nei pats sutartinės prievolės įvykdymas. Pavyzdžiui, nustačius minimalų netesybų dydį (ar per mažą, kuris neužtikrina net minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo), sandorio šalis verčiau rinktųsi nutraukti sutartinius santykius ir jų vykdymą nei tęstų savo įsipareigojimų vykdymą. Nors ir nėra įmanoma garantuoti, kad netesybos visais atvejais sureguliuos sutartinės prievolės neįvykdymo aspektus, netesybomis, iš esmės, galėtų būti siekiama, jog kitai šaliai nebūtų naudinga rinktis nevykdyti prievolės ir mokėti netesybas užuot vykdant prievolę. Kilus ginčui, prioritetas turėtų būti teikiamas sutartinių santykių išsaugojimui ir kiek įmanoma didžiausiam stabilumui užtikrinti.
Paprastai šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Tokioms sutarties sąlygoms, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – LR CK, 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas. Taigi, šalių sutartyje nustatytos netesybos, paprastai, yra laikomos jų suderintos valios išraiška – nustatyta konkreti sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma.
Svarbu žinoti, kad, tam tikrais atvejais, šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio gali būti ribojama įstatymu. Pavyzdžiui, siekiant apsaugoti pažeidžiamiausių asmenų – vartotojų – teises ir teisėtus interesus, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį ir jokios kitos netesybos, ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
Pažymėtina, kad delspinigių ir baudos išieškojimo teismine tvarka reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti, taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Taigi delspinigiai negali būti skaičiuojami už ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį.
Atgal į sąrašą